Iranas 2009. Kelionė. Azerbaidžanas - Gruzija. Saki - Lagodekshi - Gremi - Kisishevi

Ar miegoti Inturistiniame viešbutyje už 30 baksu ar skylėje už 8 man didelio skirtumo nėra. Aš miegu kaip rąstas - užmiegu dar nepadėjęs galvos. Knarkiu (jei tikėčiau prasimanymais) matyt lygiai tai pat. Bet yra skirtumas ryte. Vietoje purvino koridoriaus išeini į rožių sodą. Nereikia belstis į turgų ir lakstyti ieškant kiaušinienės. Čia nueini į sodą ir atsipūtęs mėgaujasi gyvenimu. Maistas greičiausiai toks pats, bet skirtumas jaučiasi.









Paskutiniai kilometrai iki Gruzijos. Važiuoju namo (namai gali būti ne vieni). kelionės pabaiga visada keista: ir gaila baigti kelionę, ir norisi atsipalaiduoti ir pasidalinti įspūdžiais su draugais.



Privažiuojame Azerbajdžano-Gruzijos sieną. Yra laukiančių mašinų eilė, bet mes su vėliavėlėmis. Privažiuojame prie šlagbaumo. Girdžiu kaip azerų pasienietis į raciją kartoja "diplomat". Suku galvą ratu: suprask kaip nori. Šlagbaumas pakeliamas ir įvažiuojame. Einu forminti dokumenų. Kaip visada atsiranda "žemietis", sovietmečių tarnavęs Šiauliuose. Draugiškas pokalbis su juokeliais. Man paaiškina kad mūsų išvažiamas nurodytas per kitą punktą, kažkur už 400 kilometrų. Bet jokių problemų - dėl "tautiečių" jis viską pats sutvarkys.



Gruzija. Užsukame į Lagodekhi nacionalinį parką. Reliktiniai medžiai, sužymėtos trekingo trasos. Marius suranda upeliuką kur išsimaudyti, mes jo (Mariaus) ilgai ieškome.

Labai smagus kelias, kairėje Alazani upė, dešnėje mažėjantis pagrindinis Kaukazo kalnagūbris. Karšta. Prieš Telavi sukam prie upės: puiki vieta maudymuisi. Šoki į upę ir tave neša greita srovė. Kartoji.

Pagaliau namie, mano Kisishevi namuke. Namie!



Važiuojame pas draugus vakarienei. Ėriukas, baklažanai, vynelis ir smagus draugų pokalbis. Kelionė baigėsi, įtampa dingo ir tave smagioj kompanijoj atpalaiduoja. Na mane labai atpalaidavo, teko vesti :-) Bet kas prieš tokį stalą atsisakys

Iranas 2009. Kelionė. Azerbaidžanas. Shamakhi - Gabala - Saki

Puikiai išsimiegojome palapinėje. Nieko nėra geriau už palapinę su teisingu pripučiamu čiužiniu. Palyginus su Irano "klopovnikų" lentinėmis lovomis tai tikras rojus. Vienintelis trūkumas kad palapinę reikia statyti, o ryte surinkti. Pusryčių kaip visada nevalgėme. Tai darosi tradicija. Turiu įtarimą kad makaronus, sriubas ir lietuviškus mėsos konservus vežiosimės dar daugelį metų. Matau savo klaidą - reikėjo paimti lašinių ir mano taip mėgstamų (kai labai norisi valgyti) tuno konservų. Su ekspresso kava tai būtų nuostabu.









Traukiame kalnais. Akivaizdžiai tai mėgstamos naujųjų azerų vietos. Namo statyba prasideda nuo aklinos tvoros. Kuo tvora aukštesnė tuo reitingas didesnis.

Pasikonsultavę su žemėlapiu nusprendėme nukirsti kampą. Juolab ten vakar matėme apšviestą kelią. Kelias baigėsi labai įspūdinga tvora ir vartais. Išbėga apsaugininkai. Neaišku kas labiau išsigandę. Klausiame - kieno? Rodo į dangų. Suprantame ir grįžtame atgal.



Vaizdai ir vietos puikūs. Norėtųsi paatostogauti, bet Azerbaidžiano muitininkai davė mums tik tris dienas tranzito. Reikia grįžti namo - į Gruziją.



Sustojame Gabaloj. Manau kad kažkokiu būdu šis meistelis susijęs su Prezidentu Alijevu - vyresniuoju. Centras atrestauruotas, yra muziejus ir skulptūra su kostiumu. Vietiniame turguje labai sėkmingai įsigyjy žnyples ir kitokį teisingą inventorių židiniui. Ne visi vietiniai išgali nusipirkti mersedesus. Biedniokai pasitenkina merso ženkliuku ant žigulių.













Pietų kaip visada nevalgėme.

Nakvynei stojame Saki. Labai šaunus miestukas. Vietinis persų karaliukas čia pastatė pilį. Labai gražus Saki senamiestis. Apsistojome karavansarajuje. Kaip supratau jis dar sovietmečiu buvo restauruotas ir įsteigtas Inturisto viešbutis. Už dviejų kambarių numerį sumokėjome 35USD. Ir dar puiki vakarienė viešučio sode. Į kelionės pabaigą imame gyventi prabangiai.







Vakarą pabaigiame su "caj" ir su kaljanu. Viskam vadovauja šaunus vyrukas leidžiantis pasijusti tikrais pirklių trakto svečiais.

Iranas 2009. Kelionė. Azerbaidžanas. Lankaran - Kurdamir - Shamakhi

Po Irano jaučiasi atsipalaidavimas. Rytinis pasimaudymas jūroje. Laimos ekspresso kava (pusryčių vis tiek nėra, tai matyt nesusiję su geografine pozicija). Papusryčiaujame pakelės restoranėlyje. Taip, Azerbaidžnas gyvena žymiai turtingiau. Matosi kaip įgyvendinta buvusio Prezidento idėja pastatyti olimpinį stadioną kiekviename kaime. Stovi, su gražiomis naujomis tribūnomis, žalia pievute ir pan. Ar kas nors ten vyksta neaišku, bet gražu. Ir gražu kad realizuotas sumanymas, t.y. įgyvendinti priesaikai.

Kelias šiaip sau, stipriai duobėtas. Vietiniai tvirtina kad sekantis priesakas bus kelių remontas. Mums būtų buvę geriau jei šie priesakai būtų sukeisti vietomis. Kratomės. Namai pakelėse prabangūs. Kiekviename miestelyje Prezidento Alijevo -vyresniojo portretai, paminklai, muziejai ir pan. Nors azerbajdžanietiškai nesuprantu, bet spėju kad po didžiulėmis fotonuotraukomis užrašai "Azerbaidžanas be demokratijos - šalis be ateities" ir pan. Vis dėlto gyvenau SSSR.





Tolstame nuo jūros. Gražius žalius miestelius pakeičia pusdykumė. Karšta, apie +38C. Einant nusišvilpti įdėmiai žiūriu kur statyti kojas. Gyvatėms čia turėtų patikti. Kelias duobėtas, bet tiesus. Nuobodulį išsklaido vidurį dykumos stovintys kanalų kasimo įrenginiai. Kažkada atvežė ir užmiršo.





Pusdykumė baigėsi ir kylame i kalnus. Tai Kaukazo kalnagūbrio pabaiga. Žaluma, puikūs vaizdai. Nelabai toli nuo Baku, matosi kad čia atvažiuoja biznieriai iš Baku atsipūsti po sėkmingų naftos sandorių. Skirtingai nuo asketiškų azerų piknikų Irano pakelėse, čia azerbaidžano azerai mėgsta leisti laiką jaukiuose restoranų pavėsinėse žąvingose kompanijose su puikiais kalnų vaizdais. Irano mulos turėtų į ką mėtyti akmenis. Kiek suprantu čia jie nelabai laukiami.








Reikia stoti. Surandame viešbutėlį kalnuose, restoranėlis ir puikūs vaizdai. Nakvynė jurtose. Už jurtą prašo 50USD. Pasijuntame tiesiog plėšiami. Sutariam kad už 10USD pasistatysime palapines kur patiks ir ateisime vakarienės. Turime dar pasienyje pirkto alaus ir vyno. Dalia ta proga papuošė mūsų Terraniuką.







Ant vakarienės jie ir atsiėmė tuos 50USD. Na niekaip tie kebabai, pomidorai ir gan kreivas vynelis netraukė ant tokios sumos. Sėdėjome sode, aptarnavo kontuzytas Azerbajdžano-Armėnijos karo veteranas. Daugiau nė dvasios. Jei valgytum čia kasdien gal ir pergyventum, o čia tik kelionės akimirka...

Iranas 2009. Kelionė. Sienos kirtimas. Azerbaidžanas

Ponios iš gido vištukių kiaušinių sukurpia pusryčius. Nusifotografuojame atsisveikinimui. Nors ir plepys, bet šaunus seniokas. Traukiame link sienos, vėl ryžių laukai.













Mūsų "cornet de passage" buvo tik trims dienoms. 70 eurų išsprėndžia problemą. Automobilių prie Irano-Azerbaidžano sienos beveik nėra. Bet siena uždaryta - pietūs. Pajudame. Pareigūnai iškišę liežuvius užrašinėja mūsų pavardes į sąsiuvinius. Galu gale paskutinis patikrinimas - už kelių metrų jau Azerbaidžanas. Dalia atsipalaiduoja ir iš mašinos išlipa be skraistės, nuogomis rankomis. Debiliškos išvaizdos Irano pasienietis ją bjauriai apšaukia. Čia dar Iranas.

Azerbaidžano pusėje kelias pavirsta į šunkelį. Traukia fūros. Azerų muitininkai pasitinka labai draugiškai. Teiraujasi apie mūsų kelionę, gyvenimq Lietuvoje. Be abejo atsiranda tarnavusių Lietuvoje. Tvarkydami dokumentus užtrunkame gerą valandą, bet visi labai geranoriški. Ir šiaip mūsų automobilis vienintelis. Pasiūlo apsilankyti duty free. Naujutėlaitis pastatas, didžiulė parduotuvė. Prie čekiško budvaizerio užrašyta kaina 1.5 euro. Nubraukta ir pataisyta į 0.8. Prirašyta "už du". Jėga, tokiam pasiūlymui negalima atsispirti ir prikraunu mašiną alaus. Nar ir kas kad alaus galiojimo laikas baigiasi rytoj.





Pasukame į pirmą pasitaikiusį pliažuką ir neriame į jūrą. Ponios be skarų, nuogomis rankomis. Pradžioje neįprasta. Mes su Mariumi kelnes keičiame į šortus. Paragauju alaus. Malonu prisiminti skonį. Ir kuo gėrimai užkliuvo muloms - daugumoje islamiškų šalių alkoholis pardavinėjamas. Nenori - negerk. Azerbaidžanas irgi šiaip islamiška šalis.




Dairomės į naują šalį. Pirmas įspūdis - Azerbaidžanas gyvena žymiai geriau. Didesni namai, gražiai sutvarkyti miestukai. Be žigulių nemažai naujų prabangių džipų. Naftos pinigai akivaizdžiai čia pasiekia žmones.





Iranas piknikų šalis, o Azerbaidžanas - restoranų. Pakelėse pilna restoranėlių. Ieškome nakvynės. Už namelį kempinge paprašo 500USD. Jo, naftos pinigai jaučiasi. Nors namelis ir prabangus, bet nakvoti galima ir palapinėje. Pavakarieniavę restoranėlyje statomės palapines jūros pakrantėje. Kaspija kurortavimui šiaip sau - vanduo drumzlinas, dugnas irgi su dumbliuku.

Šalia mūsų palapinių stovi vagonėlis. Irgi įrengta kavinukė. Einu susipažinti. Šeimininkai žvejai. Pavaišina žuvimi ir alumi. Maloniai paplepame apie gyvenimą anksčiau ir dabar.

Iranas 2009. Kelionė. Tabriz - Astara

Keliamės ir traukiame į turgų. Pusryčiams galima nusipirkti virtų kiaušinių ir duonos, bet aš norėčiau kiaušinienės. Pavyksta.











Šiandien paskutinis šansas nusipirkti dovanų. Man pirkiniai pats sunkiausias veiksmas kelionėje. Kol kas įsigijome tik varinį ąsotį Laimos sodybai Dievogaloje.

LP aprašytame turizmo informaciniame centre sutinkame arbatą begeriančius Marių ir Dalią. Šaunus puikiai angliškai šnekantis centro darbuotojas supranta mūsų problemą ir palydi į valdišką suvenyrų parduotuvę. Pasirinkimas neįpatingas, bet kainos labai žemos. Prisiperkame įvairių mažmožių.

Sutarėm susitikti pirmą valandą, todėl blūdinėjame po turgų. Tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas. Šiaip parduotuvėje aš galiu ištverti ne daugiau kaip valandą (ekstremaliu atveju). Bet kadangi pirkti nieko nereikia, tiesiog vaikštome. Kone pusė turgaus yra skirta kilimams. Jų kalnai. Dideli, maži, įrėminti kaip paveikslai. Kaip suprantu kilimas čia laikomas rimta investicija ir privalomas kiekvieno namo ar buto atributas.












Dar nemaža turgaus dalis yra skirta auksui. Kiekvienas padorus iranietis savo žmonai turi dovanoti auksines apyrankes ir kitokius barškaliukus. Iš tiesų, kuo moterys gali užsiimti jei ne puoštis. Negi po internetą landžioti...













Vakare pasiekiame gido namelį. Pavėlavome, su pikniku jau nieko neįšeis, ką padarysi. Jaučiamės kaip namie. Mūsų viskiukas jau seniai pasibaigęs, vietiniai suorganizuoja razinų samanėsw ir net 200 gramų buteliuką naminio vyno ponioms. Švenčiame iraniško etapo pabaigą - ryt ryte trauksime į Azerbajdžaną.