Su internetu ir mobiliu rysiu cia labai kreivai. Mobilus paprastai neveikia. Internetas su arabiska klaviatura ir interfeisu. Tik pasiunciau tekstus kuriuos parasiau pries pora dienu. Kelione fantastiska, vietos puikios. Zmones labai draugiski, visa laika kviecia i svecius. Praeita nakti nakvojome palapineje, prie Irako-Irano sienos, kalnuose. Zvaigdziu daugiau negu Lietuvoje.Paskutines dvi dienas beprotiskai karsta. 42 pavesyje, musu masiniukas be kondicionieriaus. Supylus skardine alaus jis per 5 minutes pasisalina per ausis dumu pavidalu. Dabar apsistojome Shalaqva kurortiniame miestelyje. Vietiniai seichai moka 100 baksu uz apartamentus, uzsienieciams kainuoja tik 50. Va taip man patinka :-) Turime 2 kambariu apartamentus, plius virtuve, vonia, europietiskas ir turkiskas WC. Beto personalinis sodas su staliuku, visokios geles ir pan. Seimininkas Karim labai draugoviskas, armenas pabeges is Bagdado. Tuoj trauksim vakarieniauti.
Salis visiskai kitokia kokios tikejausi. Moderni, labai draugiska. Tiesa, su internetu prastai. Rytoj traukiam i Suleimanija, susirases su vienu australu kuris ten gyvena ir turi turistine firma, zadejo organizuoti eksursija i kalnus. Kiek girdejau ten iranieciai truputi saudo, bet manau kur saudo nevaziuosim.
Bandysim Erbile pratesti viza, i Sirija tikrai nevaziuosim - ten dar karsciau. Jei 42 kilometro aukstyje tai apacioje... Keista, kad praeitais metais Irane vazinejome tuo paciu metu uz 20 km kur sianakt nakvojome ir tada salome...
Nuotraukas esu imetes i
http://picasaweb.google.com/kvoseliai
2010 m. birželio 13 d., sekmadienis
Kitoks Iranas. 2010. Irakas. Lalish
Mašiną radau garaže. Labai padorūs žmonės. Kaip ir Irane perkant įprasta tiesiog paduoti piniginę ir pardavėjas išsitraukia tiek pinigų kiek reikia. Važiuojame į Lalish. Tai jezidų pagrindinė šventykla. Jezidai - mišinys pagonyės, zoroatrizmo, islamo ir krikščionybės. Jie garbina puolusį angelą, todėl krikščionys ir islamistai juos laiko šėtono garbintojais. Pasirodo kad mūsų žemėlapiai neturi nieko bendro su realybe. Reikalą dar kompluoja tai, kad miestelių pavadinimai užrašomi visiškai kitaip negu mūsų žemėlapiuose. Taria jie dar visai kitaip. Tarkim "Mosul" pas juos tariamas kaip "Musel". Aiškinamės mosikuodami rankomis.
Iki Lalish važiavome pagal mūsų žemėlapį, t.y. kreivai ir aplinkui, pakeliui vis pasitikslindami. Šventykloje galima vaikščioti tik basomis, palikus batus teko pašokinėti per karštus akmenis. Patekome į vietinių globą. Vedė į požemines olas, braidžiojome po šventus šaltinius. Super egzotika. Kai pradės važiuoti turistai žavesys žlugs. Dabar šliauži urvu vienas, jei matysi priekyje japoną su video kamera... Oloje mėtėme skepetą ant troškimo stulpo. Laimai pavyko pataikyti 2:3. Tai laikomu labai geru pasiekimu, jai seksis. Mano rezultas 1:2. Irgi gerai. Mes laiku suspėjome, mes vieni. Mes pabuvome tikroje vietoje, ir mums ją parodė tikri žmonės. Žmonės, nuoširdžiai norintys parodyti tuo kuo jie tiki. Nesvarbu kad negalime susikalbėti, bet mes supratome vieni kitus.
Kurdai fantastiškai mėgsta fotografuotis. Jei pamato fotoaparatą iš karto rikiuojasi. Fotosesijos užtrunka ilgai, nes tenka fotografuoti įvairiomis kombinacijomis. Juos žavi pats procesas.
Grįže į Dohuk'ą vakare išėjome pasivaikščioti į promenadą palei upelį. Vėsa. Kavinukėje paprašėme stiklinių, susėdome atvirame amfiteatre ir su Laima gėrėme Vano įdėtą gruzinišką vyną. Kol kas Irakas - šalis kur jautiesi fantastiškai saugiai.
Iki Lalish važiavome pagal mūsų žemėlapį, t.y. kreivai ir aplinkui, pakeliui vis pasitikslindami. Šventykloje galima vaikščioti tik basomis, palikus batus teko pašokinėti per karštus akmenis. Patekome į vietinių globą. Vedė į požemines olas, braidžiojome po šventus šaltinius. Super egzotika. Kai pradės važiuoti turistai žavesys žlugs. Dabar šliauži urvu vienas, jei matysi priekyje japoną su video kamera... Oloje mėtėme skepetą ant troškimo stulpo. Laimai pavyko pataikyti 2:3. Tai laikomu labai geru pasiekimu, jai seksis. Mano rezultas 1:2. Irgi gerai. Mes laiku suspėjome, mes vieni. Mes pabuvome tikroje vietoje, ir mums ją parodė tikri žmonės. Žmonės, nuoširdžiai norintys parodyti tuo kuo jie tiki. Nesvarbu kad negalime susikalbėti, bet mes supratome vieni kitus.
Kurdai fantastiškai mėgsta fotografuotis. Jei pamato fotoaparatą iš karto rikiuojasi. Fotosesijos užtrunka ilgai, nes tenka fotografuoti įvairiomis kombinacijomis. Juos žavi pats procesas.
Grįže į Dohuk'ą vakare išėjome pasivaikščioti į promenadą palei upelį. Vėsa. Kavinukėje paprašėme stiklinių, susėdome atvirame amfiteatre ir su Laima gėrėme Vano įdėtą gruzinišką vyną. Kol kas Irakas - šalis kur jautiesi fantastiškai saugiai.
Kitoks Iranas. 2010. Turkija - Irakas. Širnak - Dohuk
Birželio 9, trečiadienis
Laima kavos negavo, todėl reikėjo gelbėti situaciją. Karšta, kalnai tuokie suknisti, kažką kasa, kelias remontuojamas, kamštyje stovi kartu su šarvuočiais. Prie upeliuko suradom tokia smagią oazę su užeiga. Vietiniai kurdai buvo mumis sužavėti, visas kaimas ėjo su mumis sveikintis. Visų susižavėjimui Laima užkūrė mūsų dujinę vyryklėlę ir išsivirė savo ekspreso. Pavyko suorganizuoti kiaušinienės, puikiai pavalgėme ir pasėdėjome.
Artėjame prie Irako sienos. Kolonos treilerių su naujomis baltomis mašinomis. Dauguma - Toyota Hilux 4WD pikapai. Vilkikų eilė nusitęsusi per desėtka kilometrų. Lengvos mašinos praleidžiamos atskirai, būrelis turkų važiuojančių pigaus benzino ir cigarečių. Iš Turkijos išvažiuojame lengvai.
Irako siena mane pribloškė. Įsivaizdavau barakėlius ir būdeles. Puikus modernus ofisas. Padavėm pasus. Pakvietė pasėdėti foteliuose salėje, pasiūlė arbatos. Kondicionuotas oras. Darbuotojai - gražios merginos ir vaikinai, mandagūs ir draugiški. Poto mane pakvietė į kabinetą, pasiūlė arbatos ir pradėjos klausinėti apie kelionės tikslus. Kur keliausim, ar yra draugų ir pan. Bet atsirado "problem". Laimai pasą atidavė, man - ne. "Small problem". Pasakė kad važiuotume kartu su dviem turkais (vienas priekyje, kitas iš paskos kad nepasimestume). Paaiškėjo kad yra problema dėl mašinos. Pareigūnas paaiškino kad reikia palikti 5000 USD užstatą už mašiną, kuris bus gražintas išvažiuojant. Kiek nustebo kai aš paaiškinau kad kažkaip tokios sumos neturiu. Paklausė kiek aš galėčiau skirti šiam reikalui, sutarėm ant 500 USD užstato ir mano paso bei mašinos dokumentų. Muitinės paregūnas mane vedžiojo už rankytės kol surinkome visus dokumentus ir parašus. Nuo teraniuko nuėmė lietuviškus numerius ir prisuko irakietiškus. Laima tvirtina kad dabar numeriai 816, dėl raidžių dar neišsiaiškinom. Užtrukom gal pusantros valandos, visi buvo labai paslaugūs, už nieką mokėti nereikėjo. Užstatą atsiimsiu išvažiuojant.
Oras čia karštokas, apie +36. Streso apturėjau, galvojau kad kelionė pasibaigė. Viskas OK, važiuojam. Pirmame pavėsiukyje sustojome pritaisyti Lietuvos vėliavėlės. Laima vairuoja, aš malšinu stresą alumi.
Irakas visiškai kitoks negu įsivaizdavau. Normalūs keliai, vsur naujos mašinos. Trys ketvirčiai mašinų - nauji džipai (dauguma pikapai), taksi - nauji opeliukai ir folksvagenai. Dauguma mašinų baltos. Gero tono požymis yra nenuimti gamyklinės kėbulo apsaugos. Kas keliolika kilometrų blokpostai. Tiesiog vyrukai su nautomatais, ne taip kaip Turkijoje su šarvuočiais, neperšaunamomis liemenėmis ir smėlio maišų užtvaromis. Kareiviai labai draugiški, linki malonios kelionės. Apsistojome Dohuke, pačiame centre, tokiame padoriame viešbutyje už 50 USD. Didelis kambarys, kondicionierius, europietiškas WC. Puiku. Išėjome į miestą, kiek trukdo kad visi į mus žiūri. Visą laiką dėmesio centre. Žmonės labai draugiški. Beveik visi kažkiek moka angliškai.
Ieškojom vietos kur pastatyti mašiną prie viešbučio. Įvažiavom į turgelį. Priėjo puikiai angliškai šnekantis vyrukas, pakalbėjom, pasiūlė kur pastatyti mašiną. Pastatėme. Jo draugelis pasiūlė pastatyti mašiną į dengtą garažą - bus saugiau. Dabar vietų nėra. Palik raktelius. Normalūs žmonės, palikau raktelius. Yra lietuviško streso, rasiu ryte mašiną ar ne.
Laima kavos negavo, todėl reikėjo gelbėti situaciją. Karšta, kalnai tuokie suknisti, kažką kasa, kelias remontuojamas, kamštyje stovi kartu su šarvuočiais. Prie upeliuko suradom tokia smagią oazę su užeiga. Vietiniai kurdai buvo mumis sužavėti, visas kaimas ėjo su mumis sveikintis. Visų susižavėjimui Laima užkūrė mūsų dujinę vyryklėlę ir išsivirė savo ekspreso. Pavyko suorganizuoti kiaušinienės, puikiai pavalgėme ir pasėdėjome.
Artėjame prie Irako sienos. Kolonos treilerių su naujomis baltomis mašinomis. Dauguma - Toyota Hilux 4WD pikapai. Vilkikų eilė nusitęsusi per desėtka kilometrų. Lengvos mašinos praleidžiamos atskirai, būrelis turkų važiuojančių pigaus benzino ir cigarečių. Iš Turkijos išvažiuojame lengvai.
Irako siena mane pribloškė. Įsivaizdavau barakėlius ir būdeles. Puikus modernus ofisas. Padavėm pasus. Pakvietė pasėdėti foteliuose salėje, pasiūlė arbatos. Kondicionuotas oras. Darbuotojai - gražios merginos ir vaikinai, mandagūs ir draugiški. Poto mane pakvietė į kabinetą, pasiūlė arbatos ir pradėjos klausinėti apie kelionės tikslus. Kur keliausim, ar yra draugų ir pan. Bet atsirado "problem". Laimai pasą atidavė, man - ne. "Small problem". Pasakė kad važiuotume kartu su dviem turkais (vienas priekyje, kitas iš paskos kad nepasimestume). Paaiškėjo kad yra problema dėl mašinos. Pareigūnas paaiškino kad reikia palikti 5000 USD užstatą už mašiną, kuris bus gražintas išvažiuojant. Kiek nustebo kai aš paaiškinau kad kažkaip tokios sumos neturiu. Paklausė kiek aš galėčiau skirti šiam reikalui, sutarėm ant 500 USD užstato ir mano paso bei mašinos dokumentų. Muitinės paregūnas mane vedžiojo už rankytės kol surinkome visus dokumentus ir parašus. Nuo teraniuko nuėmė lietuviškus numerius ir prisuko irakietiškus. Laima tvirtina kad dabar numeriai 816, dėl raidžių dar neišsiaiškinom. Užtrukom gal pusantros valandos, visi buvo labai paslaugūs, už nieką mokėti nereikėjo. Užstatą atsiimsiu išvažiuojant.
Oras čia karštokas, apie +36. Streso apturėjau, galvojau kad kelionė pasibaigė. Viskas OK, važiuojam. Pirmame pavėsiukyje sustojome pritaisyti Lietuvos vėliavėlės. Laima vairuoja, aš malšinu stresą alumi.
Irakas visiškai kitoks negu įsivaizdavau. Normalūs keliai, vsur naujos mašinos. Trys ketvirčiai mašinų - nauji džipai (dauguma pikapai), taksi - nauji opeliukai ir folksvagenai. Dauguma mašinų baltos. Gero tono požymis yra nenuimti gamyklinės kėbulo apsaugos. Kas keliolika kilometrų blokpostai. Tiesiog vyrukai su nautomatais, ne taip kaip Turkijoje su šarvuočiais, neperšaunamomis liemenėmis ir smėlio maišų užtvaromis. Kareiviai labai draugiški, linki malonios kelionės. Apsistojome Dohuke, pačiame centre, tokiame padoriame viešbutyje už 50 USD. Didelis kambarys, kondicionierius, europietiškas WC. Puiku. Išėjome į miestą, kiek trukdo kad visi į mus žiūri. Visą laiką dėmesio centre. Žmonės labai draugiški. Beveik visi kažkiek moka angliškai.
Ieškojom vietos kur pastatyti mašiną prie viešbučio. Įvažiavom į turgelį. Priėjo puikiai angliškai šnekantis vyrukas, pakalbėjom, pasiūlė kur pastatyti mašiną. Pastatėme. Jo draugelis pasiūlė pastatyti mašiną į dengtą garažą - bus saugiau. Dabar vietų nėra. Palik raktelius. Normalūs žmonės, palikau raktelius. Yra lietuviško streso, rasiu ryte mašiną ar ne.
Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Adilčevaz-Širnak
Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Adilčevaz-Širnak
Birželio 8, antradienis.
Pusryčių nedavė. Laima balkone išsivirė savo ekspreso, todėl buvau atsipalaidavęs. Nusprendžiau kad teisingiausia taktika - sutikti su viskuo. Atostogos, laiko turime, viena kita diena į vieną ar kitą pusę nieko nekeičia. Buvau nusižiūrėjęs restoranėlį pliaže prie ežero. Deja, restoranas dar neveikė. Laima suvalgė ledų. Pradėjus važiuoti Laima pradėjo priekaištauti, kad mes taip lekiam kad ji net neišsimaudė. Keistos tos moterys - sėdėjome puikiausiame pliaže. Gerai kad pakeliui iš karto pasitaikė puikus laukinis pliažas. Tiesa, įlipimas per labai aštrius akmenis (prieš tai buvusiame plaže buvo smėliukas kaip Palangoj). Vanduo Vane labai gaivus, kažko daug ištirpę ir išlendi lyg išsimuilavęs. Bet vaizdai klasiški - mėlynas vanduo ir snieguoti kalnai. Kelias iškirstas šlaite palei ežerą.
LP vadove buvom pasiskaitę apie Nacionalinį parką Nemrud ugnikalnyje. Po kelių apsisukimų pavyko rasti. Kelias gan ekstremalus, toks praraustas ugnikalnio šone. Nuo ežero staigiai pakyli iki 2500m ugnikalnio žiedo, poto leidiesi į kraterį. Ten keli ežerai, kalvos, karšti šaltiniai. Viena iš gražiausių vietų kokias esu matęs. Buvo labai stiprus vėjas, keliantis smulkes dulkes. Nieko nesimato. Stipriai nervavausi nes kelias pasirodė ilgesnis negu nurodytas LP ir rizikavau baigti kurą.
Vėl pataikėme į remontuojamų kelių ruožą. Sukilėlių (PKK) atrama yra neišsilavinę ir vargingi žmonės, todėl turkai siekia industrializuoti Vano sritį. Tam tiesiami keliai. Nuo Siirt miestuko išvažiavome iš rekonstrukcijų. Siauras kalnų keliukas einantis kalnais. Vietos negyvanomos, kovojant su kurdų sukilėliais turkai subombardavo kaimus, dabar ten niekas negyvena. Laiks nuo laiko sutinkame įtvirtintus žandarų postus, bet mus be problemu praleidžia. Gerai būti užsieniečiu turistu. Kelias eina konjonu, apie 2000m auk6tyje, labai vaizdingas.
Širnak miestuke susirandam patį prabangiausią viešbutį už 65 liras (100 litų) su europietišku unitazu. Kaifas. Šiaip miestukas toks kreizi, kalno viršuje. Patraukėme pavakarieniauti. Naudojau žodžius "bira" ir "restorant" ir vietinė chebrą nuvedė į teisingą vietą. Bordelį. Pats niekaip nerastum, kažkome tamsiame praėjime nežymios durelės ir patenki į nemažą vos vos apšviestą salę. Buvome vieninteliai lankytojai, ir panašu kad vieninteliai užsieniečiai per paskutinius 10 metų. Mūsų pasirodymo proga įjungė diskotekinį apšvietimą, merginos prieidavo prie mūsų prisistatydavo ir paspaudavo ranką. Visos tokio turkiško stiliaus - šikinystos ir papinystos. Problema kilo bandant užsisakyti salotas - Laima išsitraukė kelionių vadovą ir bandė išskaityti pavadinimus. Patalpoje buvo tamsu, todėl subėgusios merginos švietė mobiliakais ir bandė suprasti ko mes norime. Šaunu. Reikalas žymiai pasitaisė kai pasirodė Lena iš Azerbaidžano su savo "vyru". Ji čia jau 10 metų. Labai smagiai pasėdėjome kartu visa vakarą. Pirmą kartą pavyko pakalbėti Turkijoje. Pirmą kartą bordelyje, labai puikūs įspūdžiai. Mus išleido kaip geriausius draugus.
Birželio 8, antradienis.
Pusryčių nedavė. Laima balkone išsivirė savo ekspreso, todėl buvau atsipalaidavęs. Nusprendžiau kad teisingiausia taktika - sutikti su viskuo. Atostogos, laiko turime, viena kita diena į vieną ar kitą pusę nieko nekeičia. Buvau nusižiūrėjęs restoranėlį pliaže prie ežero. Deja, restoranas dar neveikė. Laima suvalgė ledų. Pradėjus važiuoti Laima pradėjo priekaištauti, kad mes taip lekiam kad ji net neišsimaudė. Keistos tos moterys - sėdėjome puikiausiame pliaže. Gerai kad pakeliui iš karto pasitaikė puikus laukinis pliažas. Tiesa, įlipimas per labai aštrius akmenis (prieš tai buvusiame plaže buvo smėliukas kaip Palangoj). Vanduo Vane labai gaivus, kažko daug ištirpę ir išlendi lyg išsimuilavęs. Bet vaizdai klasiški - mėlynas vanduo ir snieguoti kalnai. Kelias iškirstas šlaite palei ežerą.
LP vadove buvom pasiskaitę apie Nacionalinį parką Nemrud ugnikalnyje. Po kelių apsisukimų pavyko rasti. Kelias gan ekstremalus, toks praraustas ugnikalnio šone. Nuo ežero staigiai pakyli iki 2500m ugnikalnio žiedo, poto leidiesi į kraterį. Ten keli ežerai, kalvos, karšti šaltiniai. Viena iš gražiausių vietų kokias esu matęs. Buvo labai stiprus vėjas, keliantis smulkes dulkes. Nieko nesimato. Stipriai nervavausi nes kelias pasirodė ilgesnis negu nurodytas LP ir rizikavau baigti kurą.
Vėl pataikėme į remontuojamų kelių ruožą. Sukilėlių (PKK) atrama yra neišsilavinę ir vargingi žmonės, todėl turkai siekia industrializuoti Vano sritį. Tam tiesiami keliai. Nuo Siirt miestuko išvažiavome iš rekonstrukcijų. Siauras kalnų keliukas einantis kalnais. Vietos negyvanomos, kovojant su kurdų sukilėliais turkai subombardavo kaimus, dabar ten niekas negyvena. Laiks nuo laiko sutinkame įtvirtintus žandarų postus, bet mus be problemu praleidžia. Gerai būti užsieniečiu turistu. Kelias eina konjonu, apie 2000m auk6tyje, labai vaizdingas.
Širnak miestuke susirandam patį prabangiausią viešbutį už 65 liras (100 litų) su europietišku unitazu. Kaifas. Šiaip miestukas toks kreizi, kalno viršuje. Patraukėme pavakarieniauti. Naudojau žodžius "bira" ir "restorant" ir vietinė chebrą nuvedė į teisingą vietą. Bordelį. Pats niekaip nerastum, kažkome tamsiame praėjime nežymios durelės ir patenki į nemažą vos vos apšviestą salę. Buvome vieninteliai lankytojai, ir panašu kad vieninteliai užsieniečiai per paskutinius 10 metų. Mūsų pasirodymo proga įjungė diskotekinį apšvietimą, merginos prieidavo prie mūsų prisistatydavo ir paspaudavo ranką. Visos tokio turkiško stiliaus - šikinystos ir papinystos. Problema kilo bandant užsisakyti salotas - Laima išsitraukė kelionių vadovą ir bandė išskaityti pavadinimus. Patalpoje buvo tamsu, todėl subėgusios merginos švietė mobiliakais ir bandė suprasti ko mes norime. Šaunu. Reikalas žymiai pasitaisė kai pasirodė Lena iš Azerbaidžano su savo "vyru". Ji čia jau 10 metų. Labai smagiai pasėdėjome kartu visa vakarą. Pirmą kartą pavyko pakalbėti Turkijoje. Pirmą kartą bordelyje, labai puikūs įspūdžiai. Mus išleido kaip geriausius draugus.
Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Karsas-Adilčevaz
Birželio 7, pirmadienis.
Kažką užvalgę startavome iš viešbučio. Tikslas buvo nakvoti prie Vano ežero, atstumas nusimatė nedidelis - apie 280 km kalnais. Nuo plynaukės leidomės gražiu konjonu, šalia upelio. Padariau esminę klaidą - nesustojau kad Laima išsivirtų savo ekspreso kavos. Kažkaip nepatogu stoti po pusvalandžio tik pradėjus kelionę. Toliau nusimatė irgi gražus kelias per kalnus. Neseniai vėl suaktyvėjo kurdų komunistai (PKK), kiekvienoje sankryžoje įsikasusi turkų žandarmerija su šarvuočiais ir tankais. Sankryžoje, kur mums reikėjo sukti link Agri per kalnus, žandarai atsisakė mus praleisti. Angliškai šnekančių turkų kol kas nepavyko sutikti, bet karininkas rankomis parodė kad mus papjaus ir susprogdins, ir liepė važiuoti per Dugobjazitą. Tai prie mūsų planų pridėjo vos ne pora šimtų kilometrų. Reikėjo kartoti praeitų metų kelią (į Iraną). Oras apsiniaukė, Araratas pasislėpė, pradėjo lynoti. Supratau kad padariau milžinišką klaidą nesustojęs ir neleidęs Laimai išsivirti kavos. Neišgėrusi kavos ji tampa ragana. Pravažiavus Diagubazitą paprašė sustoti, atseit grįš pėsčiomis į Gruziją. Lietus apstojo, sustojau, Laima išsivirė kavos ir aprimo. Persiverėme per maždaug 2800m perėją, bet iš esmės tai plato ir kalnų nesijaučia. Nusileidus prie Vano ežero oras pasitaisė. Ežeras maždaug 1700km aukštyje, apsuptas snieguotų kalnų. Pravažiavome antrą pagal aukštį Turkijos viršūnę - Sufan. Kažkur apie 7 pasiekėme planuotą tikslą - Adilčevaz miestelį. Miestelis puikus, sutvarkytas. Apsistojome LP rekomenduotame viešbutėlyje ir nuėjome atsipalaiduoti į vienintelį apylinkėse alubarį (LP rekomendavo jį kaip išskirtinį viso rajono privalumą). Pereinam į kelionės ritmą.
[nepykite, bet su persiska klaviatura bei persisku interfeisu rasyti labai komplikuota]
Kažką užvalgę startavome iš viešbučio. Tikslas buvo nakvoti prie Vano ežero, atstumas nusimatė nedidelis - apie 280 km kalnais. Nuo plynaukės leidomės gražiu konjonu, šalia upelio. Padariau esminę klaidą - nesustojau kad Laima išsivirtų savo ekspreso kavos. Kažkaip nepatogu stoti po pusvalandžio tik pradėjus kelionę. Toliau nusimatė irgi gražus kelias per kalnus. Neseniai vėl suaktyvėjo kurdų komunistai (PKK), kiekvienoje sankryžoje įsikasusi turkų žandarmerija su šarvuočiais ir tankais. Sankryžoje, kur mums reikėjo sukti link Agri per kalnus, žandarai atsisakė mus praleisti. Angliškai šnekančių turkų kol kas nepavyko sutikti, bet karininkas rankomis parodė kad mus papjaus ir susprogdins, ir liepė važiuoti per Dugobjazitą. Tai prie mūsų planų pridėjo vos ne pora šimtų kilometrų. Reikėjo kartoti praeitų metų kelią (į Iraną). Oras apsiniaukė, Araratas pasislėpė, pradėjo lynoti. Supratau kad padariau milžinišką klaidą nesustojęs ir neleidęs Laimai išsivirti kavos. Neišgėrusi kavos ji tampa ragana. Pravažiavus Diagubazitą paprašė sustoti, atseit grįš pėsčiomis į Gruziją. Lietus apstojo, sustojau, Laima išsivirė kavos ir aprimo. Persiverėme per maždaug 2800m perėją, bet iš esmės tai plato ir kalnų nesijaučia. Nusileidus prie Vano ežero oras pasitaisė. Ežeras maždaug 1700km aukštyje, apsuptas snieguotų kalnų. Pravažiavome antrą pagal aukštį Turkijos viršūnę - Sufan. Kažkur apie 7 pasiekėme planuotą tikslą - Adilčevaz miestelį. Miestelis puikus, sutvarkytas. Apsistojome LP rekomenduotame viešbutėlyje ir nuėjome atsipalaiduoti į vienintelį apylinkėse alubarį (LP rekomendavo jį kaip išskirtinį viso rajono privalumą). Pereinam į kelionės ritmą.
[nepykite, bet su persiska klaviatura bei persisku interfeisu rasyti labai komplikuota]
2010 m. birželio 6 d., sekmadienis
Kitoks Irakas. 2010. Kelionėje. Gruzija ir Turkija
Kaip visada Tbilisyje mus pasitiko Gia. Šįkart su mano Terranu. Ketvirtadienį ryte susikrovėme ir kartu su Gija ir Tamriko patraukėme į Kisishevi. Reikia pažiūrėti į amžiaus statybą: WC su dušu. Pakeliui sustojome kad nuimti mašiną nuo Gruzijos muitinės įskaitos. Marazmas didėja. Jei primą kartą ši procedūra užtruko 15 minučių, tai dabar 3 valandas ir 60 larių (90 litų). Kaip už vieno popieriuko paruošimą daugokai. Pabendravome su Pačiu Visų Muitinių viršininku, sutiko kad marazmas ir pažadėjo problemą spręsti.
Tualeto pastatėlis atrodo fantastiškai gražiai, deja kol kas trūksta unitazo, dušo ir kriauklės. Senas tulikas likviduotas, todėl tenka elgtis kūrybiškai. Smagiai praleidome du vakarus Kachetijoje ir šeštadienį pradėjome traukti link Irako. Palikome Gia su Tamriko Tbilisyje ir patraukėme link Turkijos sienos. Nusprendėme nakvoti Vardzijoje, Gia susiskambino su guesthouse ir mums pažadėjo vakarienei pagaudyti žuvies. Deja, žuvis nekibo, šašlykas su keptom bulvytėmis irgi visai nieko.
Oras Gruzijoje fantastiškas, gal kiek neįprastai šilta. Dieną kažkur apie 36C, labai neįprastai tokiam metų laikui. Vardzijoje puikiai pasipliuškenome karšto mineralinio vandens baseine ir paplempėme vynelio smagioje gruzino kompanijoje. Patį majoro Valiodės guesthousą galima būtų įvertinti "2 žvaigždučių klopovnikas". Senos metalinės lovos kaip sovietinėje pienierių stovykloje (dydis pionieriškas, atsigulus užpakalis siekia grindis o kojos nosį). Bet vieta fantastiška (Vardzijos uolų vienuolynas kitoje pusėje), o norint miego visada išsimiegosi.
Šįryt iš Vardzijos startavome į Vale, Gruzijos-Turkijos pasienį. Oras virš 30, smagiai su Laima papiknikavome prie Kuros. Kelias į Vardziją naujas, važiuoji kaip kokioj Austrijoj, išbaižytos linijos, atitvėrimai ir net matėme pėsčiųjų perėjų. Atrodo liuks. Poroj vietų dar pabaiginėja tvarkymą.
Vale muitininkams parodžius taip sunkiai gautus mašinos nuėmimo nuo įskaitos dokumentus, paaiškėjo kad:
kažkodėl nurodyta kad turime išvažiuoti į Armėniją (nors nurodytas Valė punktas, kuris ant Turkijos sienos);
kažkokie kodai visiškai supainioti;
įvesti ne tie mašinos numeriai;
Na, sąžiningai pasakius muitinė mus ramiai galėjo pasiųsti atgal į Tbilisį (nors pati muitinė tuos dokumentus ir formino bei tikrino). Parodžius "Kelionių ir Pramogų" numerį su mano straipsneliu muitininkai į mus pasižiūrėjo labai draugiškai ir kažkokiu būdu įrodė kompiuteriui kad viskas OK. Turkai į mus visai neikreipė dėmesio (turistai).
Įvažiavimus į Turkiją stipriai atvėso oras. Juodi debesys, žaibai, kruša. Teko įsijungti net šildymą. Dabar rašau iš viešbučio Karse. Viešbutėlis normalus, muedžinas jau šūkavo bet gan toli.
Rytoj traukiam link Van ežero, prie jo ir nakvosim.
Tualeto pastatėlis atrodo fantastiškai gražiai, deja kol kas trūksta unitazo, dušo ir kriauklės. Senas tulikas likviduotas, todėl tenka elgtis kūrybiškai. Smagiai praleidome du vakarus Kachetijoje ir šeštadienį pradėjome traukti link Irako. Palikome Gia su Tamriko Tbilisyje ir patraukėme link Turkijos sienos. Nusprendėme nakvoti Vardzijoje, Gia susiskambino su guesthouse ir mums pažadėjo vakarienei pagaudyti žuvies. Deja, žuvis nekibo, šašlykas su keptom bulvytėmis irgi visai nieko.
Oras Gruzijoje fantastiškas, gal kiek neįprastai šilta. Dieną kažkur apie 36C, labai neįprastai tokiam metų laikui. Vardzijoje puikiai pasipliuškenome karšto mineralinio vandens baseine ir paplempėme vynelio smagioje gruzino kompanijoje. Patį majoro Valiodės guesthousą galima būtų įvertinti "2 žvaigždučių klopovnikas". Senos metalinės lovos kaip sovietinėje pienierių stovykloje (dydis pionieriškas, atsigulus užpakalis siekia grindis o kojos nosį). Bet vieta fantastiška (Vardzijos uolų vienuolynas kitoje pusėje), o norint miego visada išsimiegosi.
Šįryt iš Vardzijos startavome į Vale, Gruzijos-Turkijos pasienį. Oras virš 30, smagiai su Laima papiknikavome prie Kuros. Kelias į Vardziją naujas, važiuoji kaip kokioj Austrijoj, išbaižytos linijos, atitvėrimai ir net matėme pėsčiųjų perėjų. Atrodo liuks. Poroj vietų dar pabaiginėja tvarkymą.
Vale muitininkams parodžius taip sunkiai gautus mašinos nuėmimo nuo įskaitos dokumentus, paaiškėjo kad:
kažkodėl nurodyta kad turime išvažiuoti į Armėniją (nors nurodytas Valė punktas, kuris ant Turkijos sienos);
kažkokie kodai visiškai supainioti;
įvesti ne tie mašinos numeriai;
Na, sąžiningai pasakius muitinė mus ramiai galėjo pasiųsti atgal į Tbilisį (nors pati muitinė tuos dokumentus ir formino bei tikrino). Parodžius "Kelionių ir Pramogų" numerį su mano straipsneliu muitininkai į mus pasižiūrėjo labai draugiškai ir kažkokiu būdu įrodė kompiuteriui kad viskas OK. Turkai į mus visai neikreipė dėmesio (turistai).
Įvažiavimus į Turkiją stipriai atvėso oras. Juodi debesys, žaibai, kruša. Teko įsijungti net šildymą. Dabar rašau iš viešbučio Karse. Viešbutėlis normalus, muedžinas jau šūkavo bet gan toli.
Rytoj traukiam link Van ežero, prie jo ir nakvosim.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
