Kitoks Iranas. 2010. Turkija - Irakas. Širnak - Dohuk

Birželio 9, trečiadienis
Laima kavos negavo, todėl reikėjo gelbėti situaciją. Karšta, kalnai tuokie suknisti, kažką kasa, kelias remontuojamas, kamštyje stovi kartu su šarvuočiais. Prie upeliuko suradom tokia smagią oazę su užeiga. Vietiniai kurdai buvo mumis sužavėti, visas kaimas ėjo su mumis sveikintis. Visų susižavėjimui Laima užkūrė mūsų dujinę vyryklėlę ir išsivirė savo ekspreso. Pavyko suorganizuoti kiaušinienės, puikiai pavalgėme ir pasėdėjome.
Artėjame prie Irako sienos. Kolonos treilerių su naujomis baltomis mašinomis. Dauguma - Toyota Hilux 4WD pikapai. Vilkikų eilė nusitęsusi per desėtka kilometrų. Lengvos mašinos praleidžiamos atskirai, būrelis turkų važiuojančių pigaus benzino ir cigarečių. Iš Turkijos išvažiuojame lengvai.
Irako siena mane pribloškė. Įsivaizdavau barakėlius ir būdeles. Puikus modernus ofisas. Padavėm pasus. Pakvietė pasėdėti foteliuose salėje, pasiūlė arbatos. Kondicionuotas oras. Darbuotojai - gražios merginos ir vaikinai, mandagūs ir draugiški. Poto mane pakvietė į kabinetą, pasiūlė arbatos ir pradėjos klausinėti apie kelionės tikslus. Kur keliausim, ar yra draugų ir pan. Bet atsirado "problem". Laimai pasą atidavė, man - ne. "Small problem". Pasakė kad važiuotume kartu su dviem turkais (vienas priekyje, kitas iš paskos kad nepasimestume). Paaiškėjo kad yra problema dėl mašinos. Pareigūnas paaiškino kad reikia palikti 5000 USD užstatą už mašiną, kuris bus gražintas išvažiuojant. Kiek nustebo kai aš paaiškinau kad kažkaip tokios sumos neturiu. Paklausė kiek aš galėčiau skirti šiam reikalui, sutarėm ant 500 USD užstato ir mano paso bei mašinos dokumentų. Muitinės paregūnas mane vedžiojo už rankytės kol surinkome visus dokumentus ir parašus. Nuo teraniuko nuėmė lietuviškus numerius ir prisuko irakietiškus. Laima tvirtina kad dabar numeriai 816, dėl raidžių dar neišsiaiškinom. Užtrukom gal pusantros valandos, visi buvo labai paslaugūs, už nieką mokėti nereikėjo. Užstatą atsiimsiu išvažiuojant.
Oras čia karštokas, apie +36. Streso apturėjau, galvojau kad kelionė pasibaigė. Viskas OK, važiuojam. Pirmame pavėsiukyje sustojome pritaisyti Lietuvos vėliavėlės. Laima vairuoja, aš malšinu stresą alumi.
Irakas visiškai kitoks negu įsivaizdavau. Normalūs keliai, vsur naujos mašinos. Trys ketvirčiai mašinų - nauji džipai (dauguma pikapai), taksi - nauji opeliukai ir folksvagenai. Dauguma mašinų baltos. Gero tono požymis yra nenuimti gamyklinės kėbulo apsaugos. Kas keliolika kilometrų blokpostai. Tiesiog vyrukai su nautomatais, ne taip kaip Turkijoje su šarvuočiais, neperšaunamomis liemenėmis ir smėlio maišų užtvaromis. Kareiviai labai draugiški, linki malonios kelionės. Apsistojome Dohuke, pačiame centre, tokiame padoriame viešbutyje už 50 USD. Didelis kambarys, kondicionierius, europietiškas WC. Puiku. Išėjome į miestą, kiek trukdo kad visi į mus žiūri. Visą laiką dėmesio centre. Žmonės labai draugiški. Beveik visi kažkiek moka angliškai.
Ieškojom vietos kur pastatyti mašiną prie viešbučio. Įvažiavom į turgelį. Priėjo puikiai angliškai šnekantis vyrukas, pakalbėjom, pasiūlė kur pastatyti mašiną. Pastatėme. Jo draugelis pasiūlė pastatyti mašiną į dengtą garažą - bus saugiau. Dabar vietų nėra. Palik raktelius. Normalūs žmonės, palikau raktelius. Yra lietuviško streso, rasiu ryte mašiną ar ne.