Armenija'08. Birželio 30, pirmadienis

Vytas
Atsisveikinam su Beso ir jo šeimyna ir traukiam į pagrindinį tikslą – Armeniją. Kelionė „iki“ užtruko daugiau kaip savaitę. Naudojame OziExplorer GPS navigaciją su „pririštais“ sovietinio genštabo žemėlapiais. Gruzijos siena visiškai europietiška, praeiname be problemų. Armėnijos siena irgi stengiasi atrodyti europietiškai, bet... Į Gruziją lietuviams nereikia vizų, nėra ir jokių mokesčių. Armėnijos viza kainavo 60USD žmogui, ant sienos dar teko sumokėti 21250 AMD (70 USD) mokesčių už mašiną. Kelias labai gražus – važiuojame konjonu. Vaizdą gadina apleistos gamyklos.

Pagrindinė Armenijos dalis yra plato, iškilęs 2km aukštyje. Virš plato iškilę užgesę ugnikalniai. Pravažiuokame Spitaką ir apsistojame Astarak miestelyje klasikiniame soviettiniame viešutyje. Iš 9 aukštų viešbučiui likęs tik vienas. Kaina pritrenkianti – 8 EUR už kambarį (liuksą). Tiesa, vandenį įjungia tik kartą per 2 valandas 10 minučių. Už porą eurų pavyko padidinti laiką iki normalaus nusiprausimo.

Armenija'08. Birželio 29, sekmadienis

Vytas
Išvažiavome beveik ansksti – apie 10. Laima su šeimininke buvo įklimpusi į chachapuri gaminimo subtilybes, bet pavyko ištraukti. Iki Telavi apie 500 km. Važiuoti po subtropinį mažajį Kaukazą labai smagu. Kaimeliuose visur pardavinėja vaisius. Laima prisirenka rinkinį pavalgymui, vietiniai paprašo simbolinio 1 lario (1.5 lito).

Nusprendėme važiuoti trumpesniu keliu – per Gombori perėją. Laiko prasme tas pats – kelias prastas, bet gražus. Deja, prasideda liūtis. Buvau visiškai užmiršęs kad prieš pat perėją kelias nuslinkęs žemyn – nuošliauža. Pliaupiant liūčiai, prietemoje, sustojame prie nuošliaužos. Apvažiavimas – nusileidimas žemyn ir staigus molingas pakilimas. Priedo dar miškovėžių padarytos provėžos. Mūsų draugas Beso skambina ir džiugina kad stalas padengtas, iki jo jei pavyktų pravažiuoti geras pusvalandis kelio. O aplink 4 valandos... Pradžioje atrodo kad jei nepavyks užropoti gali tekti ridentis toli žemyn... Bet pažiūrėjau kad žemiausiam taške žvyriukas ir pavyks sustoti. Blogiausiu atveju teks nakvoti ant kalno nes aplink nė gyvos dvasios. Išsodinau Laimą kad stebėtų mano didvyrišką poelgį ir išgėriau skardinę alaus kad susikaupti:-) Džipe įjungęs viską ką galima su pagreičiu užšokau ant kalno. Kablys vienoj vietoj kabino žemę bet praplaukėm... Užtat vakaras pas Beso po tiek emocijų buvo puikus :-)
Laima
Nuo Juodosios jūros kranto patraukėme į Gruzijos gilumą. Visoje pakrantės juostoje žavėjo prie beveik kiekvieno namo žydintys vijokliai lotyniškai vadinami Campsis, o lietuviškai ląstūne. Jie buvo apsiviję ir tvoras, ir elektros ar kitokius stulpus, ir namų sienas. Tokio vešlaus žydėjimo dar neteko matyti, bent jau Lietuvoje, nors šie vijokliai auga ir pas mus. Labai ilgai važiavome abiejose kelio pusėse grožėdamiesi šiais ryškiai oranžiniais vijokliais. Kelias, nors ir magistralinis, buvo gana siauras, teko nuolat lenktyniauti su didžiaisiais sunkvežimiais. Birželio mėnesį po Joninių, kuomet Lietuvoje tik šienaujama, čia pakelėse žmonės jau pardavinėjo savo sodų vaisius - obuolius, slyvas, kriaušes, vyšnias, trešnes. Žinoma, ir kainų nepalyginsi su lietuviškomis. Rojaus kraštas! Kitaip nepavadinsi. Deja, netrukus baigėsi pajūrio zona ir pradėjome kilti aukštyn - atitinkamai pasikeitė ir gamtovaizdis. Prasidėjo laukai, lygumos, kurios birželį dar žaliavo, vėliau įvažiavome į kalnuotąją zoną. Šlaitai apaugę medžiais - iš pradžių lapuočiais, paskui jau ir spygliuočiais. Netrukus įvažiavome į tą patį slėnį, kur buvome stabtelėję pas molinių duonos krosnių ir vyno ąsočių meistrą. Jo produkcija, kaip ir pernai, buvo išdėliota pakelėje, tačiau jo paties nesimatė. Stabtelėjome mažųjų asočių, ąsotėlių ir kitokių molinukų turgelyje. Vylėmės gal mus prisimins prekeiviai, juk ant mūsų džipo durelių buvo įsidėmėtini užrašai "Lithuania - Georgia", tačiau, deja, niekas nepradėjo glebėsčiuotis ir kviesti į svečius. Tad, greitai nusipirkę kelis ąsotėlius, skubėjome tolyn.

Kelias iki Tbilisio jau buvo gana gerai pažįstamas, pakeliui pravažiavome tunelį, už kurį lyg ir reikėjo mokėti, tačiau mes neaptikome nieko panašaus į mokėjimo automatus, o juo labiau mokesčių rinkėjus. Netrukus prieš Tbilisį turėjome pasukti į sostinės aplinkkelį. Kiek prisiminėme, viena jo atkarpa buvo labai prasta. Tikėjomės, gal bus išasfaltuota, tačiau veltui. Ten teko gerokai sugaišti laiko, lenktyniauti su sunkvežimiais, kurie kėlė didžiulius dulkių kamuolius. Netrukus šone pastebėjome besikaupiančius audros debesis. Atrodė, kad galime su jais prasilenkti, tačiau netrukus iš jų prapliupo liūtis, kuri mus lydėjo visą kelią iki nakvynės, o ant perėjos per kalnagūbrį teko netgi rinktis - rizikuoti nuslysti nuo kelio ar grįžti atgal.
Mes pasirinkome trumpesnį, prastesnės kokybės, bet įdomesnį kelią link nakvynės vietos. Kelias vingiavo gražiais upių slėniais, apsuko miškais apaugusio kalnagūbrio keterą, už kurios buvo užsikabinę lietaus debesys. Kadangi važiavom į perėją, kelias kilo aukštyn. Visas lietus, kuris gausiai pylėsi iš dangaus, ant kelio pavirto srauniu srautu. Kadangi Lietuvoje nėra kalnų, apie liūčių pavojų kalnuose teko skaityti tik knygose. Tad prisiminėme tokius aprašymus važiuodami keliu - upe. Nors ir buvo šiek tiek baugu, bet buvo labai įdomu - savo džipu pasitikėjome, vairavimo įgūdžiais taip pat. Kylant vis aukštyn pravažiavome paskutinį kaimelį, kuriame sutikome ir paskutinį automobilį prieš perėją, jau temo, tačiau šalikelėje po medžiais dar įžiūrėjome mus palydintį Stalino biustą. Netrukus išvažiavome iš kaimelio ir iš miško. Toliau kelias serpantinais vingiavo uolingu šlaitu. Likus vos keliems vingiams iki perėjos viršaus, kelio juosta staiga kažkaip keistai nutrūko. Prietemoje ne iškart supratome, tad sustojome, kad geriau apžiūrėtume. Teko net išlipti lietui nepaliaujamai lyjant. Priėję arčiau krašto supratome, kad kelias šioje vietoje yra paplautas dar pavasarinių liūčių ir dabar tik šiek tiek pramintas važinėjančio transporto. Kelininkai šios atkarpos nebuvo tvarkę. Jeigu nebūtų liję, mes būtume pravažiavę savo džipu be jokio vargo. Tačiau pliaupiant lietui - teko gerai pagalvoti, ką daryti. Grįžti atgal ir važiuoti aplinkiniu geru keliu nieku gyvu nesinorėjo, nes tai reiškė papildomus maždaug 200 km ir 5 valandas važiavimo. Laukti, kol kas nors dar atvažiuos ir tikėtis, kad tokiu būdu vieni kitus pasaugosim, taip pat nebuvo vilties, nes supratome, kad tokiu oru vietiniai tikrai nevažiuos, o kitų turistų čia nėra. Beliko, ilgai nelaukiant, nes kalnuose laukimas pliaupiant lietui, gali tik apsunkinti situaciją, apžiūrėti kelią, pasirinkti tinkamiausią važiavimo trajektoriją ir ... pirmyn. Taip ir padarėm. Džipu važiavo vienas vairuotojas, kad kitas, reikalui esant, galėtų bent mobiliu telefonu šauktis pagalbos. Visa laimė, kad toje vietoje nebuvo stačių šlaitų, tad pavojus buvo tik nuslysti žemyn ir laukti ryto, kol kas nors atvažiuos į pagalbą. Vairuotojas susikaupė ir, paspaudęs greičio pedalą, ryžtingai nuvairavo džipą per kliūtį. Pasigirdo dunkstelėjimas į dugną, ratai slystelėjo, tačiau ištvermingasis džipas išsikapstė iš kelio duobės. Lengviau atsikvėpę ir nieko nelaukdami tęsėme kelionę. Už paplautos kelio atkarpos netrukus pasiekėme perėjos viršų, o persivertę per ją, žemyn jau važiavome asfaltu. Lietus nesiliovė. Tuo pačiu vandens srautu jau leidomės žemyn. Netrukus įvažiavome į vešlų lapuočių mišką, ir kelias jau buvo kaip tunelyje. Nesutikome nė vieno automobilio. Važiuoti buvo ir baugu, bet ir labai romantiška. Įveikę tokią kliūtį, jautėmės visiškai saugūs. Netrukus nusileidome iki žmonių gyvenamų vietų. Miesteliai pakeliui buvo suverti kaip karoliai, bet nesimatė nė vieno žmogaus. Pasiekę Kisischevi miestelį, kur turėjome nakvoti, buvome sutikti labai džiaugsmingai. Mes buvom paskambinę dar prieš perėją, tad žmonės niekaip nesuprato, kur mes tailp ilgai užtrukome. Užtat mūsų jau laukė puiki gruziniška vakarienė su gausybe valgių ir naminiu vynu. Pasakojant savo kelionės nuotykius, tamada - stalo vadas - puikiai pritaikė juos tostams. Buvo labai malonu po įtemptos visos dienos kelionės pasijusti saugiai ir smagiai draugų būryje.

Armenija'08. Birželio 28, šeštadienis

Vytas
Kaip GPS'as ir planavo į Poti atplaukėme apie 10. Deja, gruzinų pasieniečiai perėmė ukrainiečių patyrimą. Komisijos, bardakas, iš kelto išvažiavome tik apie 4. Pradžioje iš kelto turi ištraukti vagonus. Furistai sakė kad kartą girtą mašinistą teko surasti bebaliavojantį vestuvėse. BMW'istai dingo staigiai – rimta firma. Mes įstrigome – muitininkai mano kad pasieniečiai į pasą užrašė ne tokį mašinos numerį. Su vokiečiais lakstom po teritoriją ir visus siunčiam kuo toliau (t.y. aš vertėjauju). Vokiečiai savo kombinezonuose turėjo aptirpti kokiais 5 kilogramais.

Galu gale išleido, bet jau per vėlu važiuoti į Kachetiją. Pirmam laukiniam pliaže pasimerkiam į jūrą ir nakvojam Kobuleti.
Laima
Gruzijos pakrantėje buvo labai karšta. Vokiečiai motociklininkai, kaip priklauso, įlindo į savo motociklininkų rūbus, pasirengę švilpti su vėjeliu, tačiau iki to momento, kai jiems tai pavyko padaryti buvo dar daug laiko. Visi kelto keleiviai pasirengę kaip galima greičiau išlipti iš kelto, vaikštinėjo po jį neturėdami supratimo, kada pavyks pagaliau atsistoti ant tvirtos žemės. Kaip ir Ukrainos pusėje, Gruzijoje pareigūnai neskubėdami kvietėsi keleivius į restorano patalpas ir kiekvienam atskirai antspaudavo pasus bei automobilių dokumentus. Praėję pasienio kontrolę, nepaaiškinamai ilgai negalėjome išvažiuoti iš kelto. Pagaliau ir tai įvyko, tuomet patekome į muitininkų "spąstus". Netrukus paaiškėjo, kad pasieniečiai į automobilių dokumentus įrašė ne tą numerį, kurio reikia muitininkams. Galima nesusipratimus paaiškinti pareigūnų nepatyrimu, tačiau karštis ir biurokratiniai trukdžiai perpildė žmonių kantrybės taurę - pasigirdo garsūs nepasitenkinimo šūksniai. Ypač graudu buvo žiūrėti į vokiečius, kuriems prakaitas žliaugė per veidus, susikalbėti nei vokiškai, nei angliškai jie negalėjo. Vėl teko jiems šiek tiek padėti, nes iš jų pareikalavo 100 eurų. Iš pradžių gruzinai niekaip nesugebėjo išaiškinti už ką, kol galiausiai ant vokiečių bilietų rado parašytą eilutę apie nesumokėtus uosto mokesčius. Vokiečiai jau nebesipriešino, kad tik greičiau juos paleistų iš to muitinės aptvaro ir jie galėtų lėkti su savo motociklais. Šiaip ar taip atplaukę į Poti 10 valandą ryto, iš uosto išvažiavom tik 4 valandą po pietų. Žinodami Gruzijos kelių būklę ir nemažą atstumą iki numatytos nakvynės Alazani slėnyje, mes nutarėme tą naktį dar pernakvoti prie jūros. Paskambinome į gretimą miestelį Kobuleti mūsų pažįstamai poniai ir paprašėme priimti nakvynei. Ji labai maloniai mums surado nakvynę pas savo draugę, gyvenančią name su sena vaistine, paveldėta iš savo prosenelio.

Namas buvo nuostabiai įrengtas pagal geriausias senųjų inteligentų tradicijas su senoviškais baldais, šviestuvais, autentiškomis krosnimis ir daugybe šeimos relikvijų - knygomis, indais ir kitomis smulkmenomis. Už nakvynę autentiškoje aplinkoje nepagailėjome ir 120 litų, o šeimininkė mus dar pavaišino ir savo keptu chačapuri - gruzinišku pyragu su sūrio įdaru. Gana ilgai vakarojome terasoje, kurią supo sodas, nes buvo šilta ir gera.

Armenija'08. Birželio 27, penktadienis

Vytas
Pusryčiams susirenka tik patys ištvermingiausi ir blaivinkai. Girdėjau kad vokiečiai iš baro išėjo apie 5 ryto. Barmenas Volodia atrodo pavargęs. Oras puikus, mums karštoka. Dieną buvo paskelbtas mokomasis avralas. Man besėdint bare barmenas (Volodia) užsidėjo šalmą bei liemenę ir išbėgo gelbėtis. Vis šioks toks paįvairinimas.

Mūsų GPS'as rodo likusį kelią ir plaukimo laiką iki Poti. Laima nešiojasi įrenginį nes visiems šitai labai domina. Jei kapitonas nenuims „gazo“ Poti turėtume būti rytoj apie 10 ryto.

Armenija'08. Birželio 26, ketvirtadienis

Vytas
Nors keltas buvo pilnai pakrautas apie 2 valandą nakties, išplaukėme tik apie 12. Pasieniečiai susiruošė patikrinti laivo komandos dokumentus tik apie 10 ryto. Plauksim porą parų. Veikti labai nėra ką, kas miega, kas baliavoja. Publika marga ir įdomi, plaukimas neprailgsta. BMW komanda, kaip ir priklauso vokiečiams, geria rimtai. „Vodka bez piva dengi na veter“. Matosi kad BMW rimta firma – visi gėrimai nurašomi firmos sąskaita.

Laima
Pagaliau kitą rytą atsikėlę dar uoste, iš uosto išplaukėme tik prieš pat vidurdienį. Tačiau mes dėl to jau išmokome nesijaudinti - reikia prisiderinti prie pietietiško gyvenimo būdo - niekur neskubėti. Juolab, kad mes jau buvo kelte ir anksčiau ar vėliau išplauksime, kitas dvi paras vis tiek teks praleisti jūroje, o jau pasimokę iš praeitų metų, kelionėje suplanavome keletą dienų nenumatytiems atvejams. Kelto keleiviai didžiąja dalimi buvo krovininių sunkvežimių vairuotojai - tikrų turistų ir šiaip keleivių buvo nedaug. Tarp tų pačių vairuotojų daugiausia buvo armėnų ir gruzinų, keletas ukrainiečių ir kitų tautybių atstovų. Dvi paras "įkalinti" kelte turėjome gražaus laiko pabendrauti su margaspalve publika. Vairuotojai pasakojo apie savo vargus keliantis per Juodąją jūrą. Kai kurie gruzinai skundėsi, kad jie eilėje patekti į šį keltą laukė net tris savaites. Pasirodo, priežastis gana paprasta - negalima iš anksto užsisakyti bilieto į keltą - čia veikia "gyvos eilės" principas, be to, nežinia, kaip mūsų atveju, ar tas keltas išplauks numatytą grafike dieną. Ir štai, gruzinai, sąžiningi žmonės laukia eilėje, bet atvažiuoja armėnai, pamalonina, ką reikia, atitinkama suma ir patenka į keltą be eilės. Ir taip ne vienas... Tokią versiją mums pasakojo gruzinai. Ir nėra pagrindo jais netikėti, nes armėnai tikrai apsukrūs ir gana įžūlūs, nes ne kartą teko atremti jų atkaklų asistavimą. Tuo tarpu kelte tvarka buvo geležinė - penkiolika minučių prieš pusryčius, pietus ir vakarienę per garsiakalbius keleiviai buvo kviečiami susirinkti valgykloje ir nevėluoti. Tik, aišku, ne visi to paisė, kai kurie vokiečiai iš BMW komandos, tai ir visai neateidavo. Tuomet kapitono padėjėjas per garsiakalbį vėl visus perspėdavo, kad "traukinys vėluojančių nelaukia". Kelte taip pat veikė ir baras, tačiau į pabaigą jis pritrūko alaus - visą išgėrė vokiečiai. Antrą dieną kelto ekipažui buvo surengti mokymai, tad keleiviai nors tokią pramogą turėjo. Visą kelionės jūra laiką dangus buvo giedras, denis įkaito taip, kad basa koja buvo neįmanoma atsistoti, keltas plaukė pastoviu 20 km/h greičiu - stebėjom su navigatoriumi. Vairuotojai pastebėję, kad mes turime navigatorių, labai juo susidomėjo ir vis klausinėjo, ką jis rodo - greitį, atvykimo laiką, kurioje vietoje esame. Pagaliau jau ne tik navigatoriaus ekrane, bet ir realybėje pamatėme artėjantį Gruzijos krantą, bet išsilaipinimas Gruzijoje pasirodė taip pat ilgai trunkantis procesas, kaip ir Ukrainoje.

Armenija'08. Birželio 25, trečiadienis

Vytas
Ši diena skirta bilietų pirkimui į keltą. Šiaip pasaulyje ši procedūra pakankamai paprasta:
Internet'u nusiperkamas bilietas ir apmokama kreditine kortele (15 min.);
nustatytu laiku atvažiuojama prie kelto, parodomas pasas ir jau kelte (30 min.);
Gruzijoje praetais metais tokia procedūra užėmė apie 30 min. bilietų įsigjimas ir tiek pat įsodinimas į keltą.
Ukrainiečiam (UkrFerry) tai atrodo neįdomu ir per paprasta. Žmonių šalyje daug ir juos kažkaip reikia užimti. Ukrainietiškas variantas atrodo taip:
-pusę metų susirašinėjome ir skambinome dėl bilietų rezervacijos;
šiandien ryte įsigijome bilietus keleiviams Odesoje (gryni, grivnos);
iki 16 val. turime apmokėti mašinos perkėlimą Iljičevske (gryni, grivnos);
įsodinimas prasidės arba 8 vakaro šiandien arba 8 vakaro ryt ryte arba aplamai kažkada...
vien tik muitinė/pasienio kontrolė užims apie 5-6 valandas;
Vladlen'as paskambino kad įsodinimas numatytas šiandien ir reikia varyti į uostą. Valio, bet viešbučio dar neatsisakom. Jei kas statysim palapinę ir gyvensim Iljičevske.
Pakrovimas numatytas 8 valandai vakaro. Apmokėję mašinos perkėlimą patraukėme į Gribovo, kaimelį prie jūros. Puikus smėlėtas pliažas, puikiai pasimaudėme.
Šiais metais pakrovimas į keltą paprastesnis – štampus rinkome tiesiai ant bilieto. Net muitininkai buvo nustebę tokia erezija. Keleivių kompanija gana marga: pora vokiečių motociklininkų ir BWM komanda keliaujanti su naujais BMW X6. Muitinę ir kitas procedūras praėjome lengvai, bet du prietrankos pasieniečiai pareiškė kad mus patikrins tik po poros - trejeto valandų. Su motociklininkais pasistatėme piknikines kėdes, pasitiesėme žemėlapis ir ėmėme piknikauti (mėgautis alumi). Tai akivaizdžiai sunervino vieną pareigūną. „Jūs ką, dar laužus kurti imsitės?“. Pareiškė, kad į keltą mūsų neįleis nes vairuotojas (aš) geriu alų. Laima ji nuliūdino pasakydama kad ji vairuos. Tada puolė kibti prie nieko nesuprantančių vokiečių – didžiam jo nusyvylimui Laima patvirtino kad ji turi motociklininko teises ir įvairuos ir vokiečių motociklus. Galu gale prietranka rado prie ko prikibti – ant vieno vokiečio migracinės kortelės nebuvo Ukrainos štampo.
kur štampas??!!!
velniai žino – tvarkingai jam verčiau.
Jūs ką, nežiūrite kokius štampus jums į pasus deda?
Patvirtinome kad mums tai dzin ir pasiuntėme jį po velnių su visais pasais ir štampais – vis tiek neturės ką su mumis daryti, išleis. Taip ir buvo -po kurio laiko gražino sutvarkytus dokumentus.
Pasikrovėme apie 2 valandą nakties, poto dar porą valandų linksminomės su furų vairuotojais. Eilėje į keltą jie laukia po 2-3 savaites. Dauguma vairuotojų gruzinai ir armėnai. Jiems šis keltas vienintelis kelias į Europą. Labais smagi ir spalvinga publika. Laima tapo populiariausia dama kelte.
Laima
Kitą rytą vėl šilta - 23 laipsniai, šviečia saulė, važiuojam į Odesos centrą pasiimti kelto bilietų. Turėdami laiko, dar prieš susitikimą su mūsų agentu pasivaikščiojome po Preobraženskaja gatvę - joje stovėjo puikūs istorizmo epochos namai, tik, reikia pasakyti, gerokai apleisti. Bet net ir pro sovietmečio paliktus ženklus matėsi jų architektūros grožis. Užsukome ir į namų kiemus, kurie taip pat dvelkė europiniams didmiesčiams būdinga dvasia. Mūsų agentas Vladlenas pranešė džiugią žinią, kad keltas jau Odesoje. Maloniai pabendravę ir išklausę visą reikalingą informaciją išėjome į rytinę Odesą. Tuoj pat Pastero gatvėje susiradome staliuką lauke prie koldūninės, akivaizdžiai mėgstamos vietinių žmonių, ir suvalgėme po skanią porciją rusiškų koldūnų. Kitoje gatvėje itališko stiliaus kavinėje išgėrėme stiprios kavos. Įdienojus pasidarė gana karšta, tad vaikščioti po Odesą teko vienai. Nors atrodo kompaktiškas miesto centras, bet Odesoje atstumai nemaži. Palyginus su pernykščiu apsilankymu, mieste labai pagausėjo statybų ir rekonstrukcijų. Liūdna, tačiau, matyt, pastatai tiek susidėvėję, kad naujieji verslininkai labiau linkę juos griauti ir atstatinėti kažkiek panašius arba visai naujus statinius. Deja, nauji laikai, naujos statybos... Taip bevaikštant po kontrastingąją Odesą, kur šalia gali pamatyti ir sovietmečiu subjaurotus puikios architektūros namus, ir blizgančius naujus restoranus bei viešbučius, gavau pranešimą, kad nors nežinia kada keltas plauks atgal į Gruziją, tačiau reikia būti visuomet pasiruošus į jį įvažiuoti. Teko baigti ekskursiją po Odesą ir skubiai brautis per automobilinius kamščius link viešbučio. Tai nebuvo lengva, tačiau odesiečiai buvo geranoriškai nusiteikę ir atlaidžiai pažiūrėdavo, jei kartais tekdavo spraustis į vidurį eilės, nes buvo nepastebėta, į kurią eismo juostą reikia iš karto atsistoti. Pagaliau pasiekus viešbutį ir operatyviai susikrovus daiktus, jau penktą kartą išvažiavom tuo pačiu keliu link uosto.
Pakeliui dar nusprendėme vis dėlto užkąsti, nes nežinia, kada kitą kartą būtų tekę valgyti, ir išsimaudyti jūroje. Dėl to užsukome į vieną iš pakelės paplūdimių, kur automobilį teko palikti aikštelėje prie kelio. Įžengę į paplūdimio teritoriją, iš karto pamatėme dėmesio vertą privatų restoranėlį - šeimininkas su savo šeimynykščiais tempė ant rėmo buvusius reklaminius rinkimų plakatus, kurie turėjo apsaugoti ir nuo lietaus, ir nuo saulės sėdinčius lankytojus. O ant plakatų buvo nesunku atpažinti Ukrainos politikę, kuri šiuo metu yra premjerė. Šeimininkas, pastebėjęs, kad mes gyvai sureagavome į jų pastangas plakatu su politikės atvaizdu pridengti lauko terasą, pasiteisino, kad plakatas iš tinkamos medžiagos, o portretą uždažys, kad niekam neužkliūtų. Mes neprieštaravome, iš tikrųjų gaila būtų plakatus tiesiog kur nors išmesti, jei galima juos gerai pritaikyti.

Mūsų pasirinktas restoranėlis tikrai pateisino mūsų lūkesčius, kaip ir iki šiol mums pavyko labai skaniai ir palyginus nebrangiai pasimėgauti ukrainietiška virtuve. Dar turėdami laiko nutarėme išsimaudyti jūroje, nes po to dvi paras mažiausiai teks plaukti keltu. Pagaliau, ištempę kiek galėdami laiką, nutarėme įvažiuoti į uostą, nes žinojome, kad iš ten jau nebeišvažiuosime - kaip už geležinės uždangos. Apie pasienio procedūras, kaip jau įprasta, atskiras pasakojimas.
Įvažiavę pro uosto vartus, radome šiek tiek pasikeitusį per metus vaizdą. Uosto teritorija buvo tvarkingesnė, nebesimėtė nenaudojami geležies gabalai ir kitokios šiukšlės. Bet nuorodų apie pasienio procedūrų atlikimo tvarką , kaip ir prieš metus, nebuvo jokių - reikia susigaudyti patiems. Kitas niuansas, kad jokia užsienio kalba išskyrus rusų, čia nesusikalbėsi. Uosto teritorijoje pamatėme 8 naujus BMW automobilius. Pasirodo, kad BMW komanda iš Vokietijos per Klaipėdą, Vilnių, Minską, Odesą, Batumį, Jerevaną, Tbilisį važiavo iki Azerbaidžano sostinės Baku. Ten ketino palikti pardavimui savo automobilius ir užbaigti reklaminį žygį. Klausėme ar žino, kad Kaukaze keliai nelabai panašūs į Vokietijos kelius. Vienas iš vokiečių vadų išdidžiai atsakė, kad jie žino, ką daro. Juokais pasisiūlėme važiuoti kartu, tai mums buvo atsakyta, kad galit važiuot, jei spėsit. BMW komanda ketino važiuoti 130 km /val. greičiu. Įdomu, ar jiems tai pavyko. O tuo tarpu mes vis dar buvom krante. Laikas ėjo, o Ukrainos pasieniečių vis nesimatė. Galiausiai mes patys ėmėmės iniciatyvos, susirinkom keturis reikalingus antspaudus ir pradėjom laukti muitininkų ir pasieniečių patikrinimų, po kurių jau būtume galėję patekti į keltą. Šis laukimas mums ir prailgo. Pasieniečiai dingo kaip į vandenį. Tuomet, neturėdami ką veikti, išsitraukėme sulankstomas kėdutes, alaus, pasikvietėme du motociklininkus vokiečius iš Drezdeno ir pradėjom kalbėtis apie būsimą kelionę. Vokiečiai, vienas baro šeimininkas, o kitas barmenas, taip pat išsiruošė į Kaukazą. Bet jie, kaip ir dauguma motociklininkų, planavo tik važiuoti, visiškai nesidomėdami nei gamta, nei istorijos ar architektūros paminklais. Tuomet, išsitraukę ir pasitiesę ant žemės žemėlapius, mes jiems šiek tiek papasakojome, ką galima pamatyti Kaukaze. Netrukus iš kažkur atsirado jaunieji ukrainiečių pareigūnai ir pamatę, kad mes smagiai kalbamės gerdami alų, labai susinervino. Buvo jau vėlus vakaras, mes jų laukėme mažiausiai porą valandų, tuo pačiu metu Vokietijos futbolininkai laimėjo prieš turkus Europos čempionate. BMW komanda pradėjo reikšti savo džiaugsmą, grodami automobilių signalais. Jauniesiems pasieniečiams visai nepatiko, kad jų teritorijoje, kas ką nori, tas tą daro. Ypač vienas jų pradėjo mus visus gąsdinti, kad neįleis į keltą, kad motociklininkai išgėrę alaus, todėl negalės į jį įvažiuoti. Bet jam teko atsitraukti, kai pasakėm, kad šių eilučių autorė turi motociklo vairavimo teises ir negėrė alaus, todėl galės įvairuoti vokiečių motociklus į keltą. Vis dėlto kelto pakrovimo tempai nė kiek negreitėjo. Labai dideliais intervalais į jį įvažiuodavo po vieną sunkvežimį, mes, kaip lengvųjų automobilių klasė, turėjome įvažiuoti paskutiniai. Tai ir įvyko trečią valandą nakties, o juk atvažiavome į uostą aštuntą valandą vakaro! Dar valandą užtrukome, kol kapitono padėjėjas paskyrė kajutę, nugriuvę į pamiegoti, prabudome dar krante.

Armenija'08. Birželio 24, antradienis

Vytas
Kadangi dėl kelto vėlavimo atsirado daug laisvo laiko nusprendėme pakeliauti po apylinkes. Pasrinkome Vilkovo – miestelį vadinamą Ukrainos Venecija. Kas liečia Veneciją tai abejoju, realiai panašu į Mingę ir Kalinigrado srities kanalus. Vilkovo įsikūręs Dunojaus deltoje. Delta paskelbta nacionaliniu parku, čia upė suskyla į daugelį protakų. Salose pastatytuose namukuose gyvena žvejai ir šiaip salos naudojamos kaip kolektyviniai sodai. Su išsinuomotu kateriu nuplaukėme iki pat Dunojaus žiočių ir smagiai pasimaudėme. Oras buvo karštas , apie +32 ir ant vandens rizikavome smarkiai sudegti, bet matyt pagelbėjo iš vakaro įgytas „gruntas“. Grįžtant Laima bandė trumpinti kelią ir „kirsti kampus“. Pamatėme ekzotiškų Ukrainos vietų, bet, kad ir kaip man būtų keista, sėkmingai grįžome namo. Pasiplaukiojimas kainavo 400 UAH (apie 200 LTL), viso nuvažiavome 460 km.
Laima
Pirmadienio rytą agentas pranešė, kad ukrainietiškas keltas, kuriuo turėjome plaukti iš Odesos į Poti, dar neišplaukė iš Gruzijos. Todėl nutarėme negaišti laiko ir skirti atsiradusį laisvalaikį pažinčiai su Ukrainos tolimiausiu kampeliu. Kaip tik šiame kampelyje yra Venecija vadinamas Ukrainos miestelis Vilkovo. Iki jo mes važiavom gana ilgai, nes reikėjo apvažiuoti gilius jūros užutėkius - limanus, nors, vadovaudamiesi navigacine sistema, vis tiek turėjom ieškoti nuorodų natūroje, o keliai - gana prastos kokybės. Pakeliui į Vilkovo reikėjo dar įvažiuoti į Moldovą, nes nuo Sovietų Sąjungos laikų, kuomet keliai buvo tiesiami nepaisant jokių sienų, dabar kelias užsuka į gretimą valstybę. Tačiau reikia pasakyti, kad čia ukrainiečiai ir moldavai labai gerai išsprendė problemą - mums, kaip tranzitu važiuojantiems, nereikėjo stovėti jokiose eilėse. Pasieniečiai tik išdavė popieriaus skiauteles, ant jų sudėjo antspaudėlius ir be jokių tikrinimų praleido. Nors žemėlapyje atrodė, kad Vilkovo visai netoli - kelionė užtruko gerą pusdienį, nes į priekį reikėjo nuvažiuoti apie 160 km. Važiavom pagrindiniu keliu, jo kokybė buvo nebloga, tačiau ir sunkaus transporto jame netrūko. Kai pasukom iš pagrindinio kelio, važiavom beveik vieni, vietovė labai savotiška - lyguma, kur ne kur dirbami laukai, žmonės gyvena kaimais, bet jie yra labai reti. Šiaip žmonių gyvenimas skurdus, šiuolaikinės civilizacijos ženklų nematyti. Artėjant prie Vilkovo pasijuto sovietinio pasienio atmosfera ir ženklai. Kelias, ar dėl to kad kadaise buvo naudojamas kariniais tikslais, ar dėl to, kad šalia buvo jūra, tai yra nestabilūs gruntai, buvo išklotas iš gelžbetoninių plokščių. Abipus kelio buvo krūmynai ir kraštovaizdis priminė Baltijos pajūrį, tik čia nebuvo jokių civilizacijos ženklų. Į miestelį įvažiavom netikėtai. Jo gatvės taip pat išklotos gelžbetonio plokštėmis, pamatėm ir kanalus, dėl kurių miestelis yra lyginamas su Venecija, nors vaizdas toli gražu jos neprimena. Vis dėlto nameliai simpatiški, yra ir medinių, yra ir mūrinių. Miestelyje yra net trys cerkvės, vyksta gyva prekyba, žmonės gyvena neskubėdami. Vietiniai žmonės mus iškart nukreipė į prieplauką, kur mes radome buvusią mokytoją, dirbančią informaciniame centre, nors centru jį sunkoka pavadinti, paprasčiausa medinė būdelė. Mokytoja mums iš karto pasiūlė dviejų valandų ekskursiją nedideliu motorlaiviu iki 0 kilometro ir atgal, grįžtant Dunojaus deltos atšakomis. Kadangi didelio pasirinkimo nebuvo sutikome su jos pasiūlymu, nors jis ir buvo nepigus - apie 400 litų. Netrukus motociklu atvažiavo vyrukas ir mes jo vedami per miestelį nuvažiavome iki turistinės prieplaukos, kuri jau buvo įrengta pagal europinius standartus. Buvo labai karšta, įlipus į motorlaivį, ant vandens pasidarė dar karščiau, tad teko ant galvų susisukti improvizuotus tiurbanus iš rankšluosčių. Motorlaivio vairininkas buvo ir mūsų gidas, kurio pasakojimą verta pakartoti.
Gana patogiai įsitaisę neprabangiame sovietiniame kateryje pasileidome plačiu Dunojaus deltos kanalu link jūros. Mūsų vairininkas, nejaunas žmogus, pasakojo apie kadaise kanalo pakrantėse kunkuliavusį gyvenimą.




Čia žmonės gyveno, vertėsi daržininkyste ir žvejyba, o dabar tik atvažiuoja poilsiauti ir tai ne į visas buvusias sodybas. Patys sodybų šeimininkai dabar gyvena Vilkove, jų vaikai jau išsikėlę į kitus miestus. Nuo vandens nelabai matosi kaip atrodo nameliai, tačiau jie nedideli, paprasti, jokios prabangos nesimato. Tiesiog žmonės čia turi savo sklypelius, kuriuose užsiaugina daržovių. Panašu, kad daržininkystei čia puikios sąlygos, nes žemė derlinga, o ir vandens netrūksta. Nuplaukėme iki pat jūros, čia įsteigtas biosferos draustinis, į kurį įplaukti draudžiama, kad nebūtų trikdomi draustinyje gyvenantys pelikanai ir kiti paukščiai. Draustinio riba vandenyje labai paprastai pažymėta kuolais ir panardintu tinklu. Mūsų motorlaivis kiek galėdamas arčiau priplaukė prie šios sienos, ir mes iš tolo pasigrožėjome dar nematytais paukščiais. Paskui priplaukėme prie kito kranto ir išlipome į smėlėtą paplūdimį. Kaip tik čia ir buvo pažymėtas nulinis kilometras, kurį taip pagal legendą pavadino Aleksandras Makedonietis, manęs, kad Dunojus čia prasideda. Ukrainiečiai tuo pasinaudojo, kaip turistams įdomiu pasakojimu. Šiaip ar taip mes, nusifotografavę prie šą legendą iliustruojančios skulptūros, nubėgome maudytis į jūros ir upės susiliejimo vietą.

Vanduo buvo labai šiltas ir jausmas malonus. Atgal grįžome jau kita Dunojaus atšaka - krantai apžėlę meldais, kas už jų - nesimato, tačiau netrukus priplaukėme prieplauką, nuo kurios mus pašaukė ponia. Pasirodo, čia buvo įrengta poilsinė turistams, kurių čia galima priimti iki 150 vienu metu. Gražioje aikštelėje yra įrengtos stoginės, yra netgi mūrinis namelis, matyt, buvusi sodyba, lauko virtuvė, darže auga daržovės, keli vaismedžiai, nuo stogų karo vynuogės. Visos šios gamtos dovanos patenka ant turistų stalo. Mes smagiai pasivaišinome žuviene ir vynu, nes poilsinės darbuotojai jau baigė darbą ir mus pakvietė iš draugiškumo.

Smagiai pasišnekėjome apie gyvenimo permainas, aišku, išgirdome ir šiek tiek skundų, kad tenka dirbti už nedidelį atlyginimą. Kita vertus, toks darbas rojaus kampelyje nėra sunkus, netgi ir malonus. Kad ir kaip smagu buvo bendrauti, turėjom vėl sėsti į savo laivelį, nes dar laukė netrumpas kelias atgal. Išplaukus į magistralinę Dunojaus atšaką, jautėsi stipri priešpriešinė srovė. Be to, prisiminėme savo kelionę kateriu prieš gerą dvidešimtmetį Gilijos kanalu, Karaliaučiaus krašte. Panašiai mes plaukėme Gilijos kanalu link Nemunyno. Grįžus į uostelį, dar panorau išsimaudyti, tačiau teko susigrumti su kanalo srove ir sekliu dumblinu kanalo dugnu. Be to, staiga užėjo liūtis, kuri tuoj pat ir liovėsi, ir vėl buvo karšta. Netrukus patraukėme atgal į Odesą. Grįždami išsukome šiek tiek iš pagrindinio kelio, todėl kelyje buvom vieni, nes ir kelias buvo duobėtas. Abipus kelio plytėjo lyguma, kurioje nesimatė jokios žmogaus veiklos. Kaimeliai čia buvo labai reti. Jau įsukus į pagrindinį kelią, dar sustojom pakelės restoranėlyje užkąsti. Virtuvės patiekalai buvo puikūs ir nebrangūs. Norėjom dar sutrumpinti kelią, tačiau paklausę žmogaus, važiuojančio "Mercedes Benz", nerizikavome. Ir taip į Odesą grįžome jau visai sutemus.

Armenija'08. Birželio 23, pirmadienis

Vytas
Laima atsikėle neįtikėtinai ansksti ir nubėgo maudytis į jūrą. Aš nusprendžiau kad dušas irgi gerai. Pakilią nuotaiką sudrumstė Vladlen'o iš UkrFerry skambutis. Mūsų keltas (kuriuo turėtume išplaukti rytoj) dar kraunasi Poti. O iš Poti iki Odesos dvi paros kelio. Sakė kad seniai jau tokio vėlavimo nebuvo, kazkokios kosminės priežastys – ne tai kapitonas užgėrė, ne tai anglių neatvežė.. Su Vladlen'u jau kone draugai - "majakina" vos ne kiekvieną dieną - turistai UkrFerry vis dar egzotika. Pamasčius iš tiesų nedaug tokių puspročių kurie ryžtusi naudotis UkrFerry paslaugomis. Permąstėme variantus - važiuoti sausuma per Turkija būtų apie 3500 km. Nusprendėme nepanikuoti ir mėgautis gyvenimu. Patraukėme į Zatoką - kurortinis kaimelis už kokių 60 kilometrų nuo Odesos. Kadangi vienoje vietoje nepaklausėme navigatoriaus gavome normalaus offroad'o. Nusvilome kapitaliai. Aš tik vieną šoną, nes skaičiau knygą ir patingėjau persukti kėdę.

Kai kurios ukrainietes deginasi be liemenuku, tai gražu. Kad visi į tai atkreiptų dėmesį papukus pridengia rankomis.

Dieną gavome žinutę iš Vladlen'o kad keltas iš Poti išplaukė. Oras puikus, vanduo šiltas, galime laukti kelto. Girdėjome kad Lietuvoje lyja - smulkmena, bet džiugina.

Armenija'08. Birželio 22, sekmadienis

Vytas
Startavome anksti pakilioje nuotaikoje ir iš karto pakliuvome autoinspekcijai uz greičio viršijimą. Viršijau tik 21 km/h. Policininkas priėmė mano pasiaiškinimą kad aš nežinau Ukrainos eismo taisyklių, ir pinigu neėmė. Odesoje apsistojome viešbutukyje "Osobniačiok" ir iš karto patraukeme prie jūros. Oras puikus. Viešbutis kainuoja apie 40EUR kambarys, mašiną už papildomą mokestį galima palikti garaže. Patogu kad iki Arkadijos pliažo gal 15 minučių pėsčiomis.
Laima
Antrą kelionės rytą, puikiai išsimiegoję, patraukėme per Ukrainą. Kelias jau žinomas, du kartus važiuotas, todėl nuobodokas, tačiau pastebimai pagerėjęs per metus. Bešnekant ir vienoj vietoj truputį įsibėgėjus sustabdė policija. Vis dėlto, nors ir viršytas leistinas 90 km/val. greitis 21 km/val., ukrainiečiai policininkai pasirodė geranoriški - pernai greičio apribojimų ten buvo, tad pripažinus savo kaltę, atsipirkom perspėjimu. Netrukus sustojom jau pamėgtame pakelės restoranėlyje priešpiečių. Šį kartą sotūs priešpiečiai dviems kainavo 130 grivnų - šiek tiek brangiau - po 35 litus vienam. Oras kaito ir teko važiuoti 28 laipsnių karštyje. Be kondicionieriaus buvo sunkoka, bet nieko nepadarysi. Monotoniškas kelias atsarginį vairuotoją užmigdė, tad geroka kelio atkarpa liko neužfiksuota atmintyje. Prabudus teko sustoti išgerti kavos, taip pat jau išbandytoje pakelės degalinėje, šalia kurios buvo įsikūręs mini zooparkas. Tik šį kartą automatas kažkodėl padarė ne tokią skanią kavą, bet užtat stručiai ir povai sutiko draugiškai - netgi pozavo fotografijai. Artėjant prie Odesos kelias buvo labai geras, jau baigta remontuoti autostrada. Šalia kelio plytėjo didžiuliai laukai dar nepražydusių saulėgrąžų ir kitų pasėlių. Visiškai prie Odesos kelias eina šalia vadinamų limanų - pailgų jūros įlankų. Per metus šalia limanų jau buvo pabaigtos vasarnamių statybos - akivaizdu, kad čia mėgstamos odesiečių poilsio vietos. Mes, pasikliaudami navigatoriumi, skubėjome į savo užsakytą viešbutėlį, tačiau Odesa vėl suklaidino mūsų navigatorių, ir mums teko šiek tiek pasisukinėti po miestą. Be to, ir eismas Odesoje intensyvesnis nei prieš metus, o ir gatvės bei eismo ženklų ir reklamų gausybė miesto svečiui uždavė papildomų rūpesčių. Vis dėlto, sėkmingai susiradę savo viešbutuką ir įsikūrę keliom dienom, nieko nelaukdami patraukėme prie jūros. Jau ir sutemo. Tad teko šiek tiek pasvarstyti, į kurį iš gausybės pakrantėje įsikūrusių restoranų užeiti. Bet čia mus išgelbėjo mūsų kelionės tikslas - Armėnija, nes kaip tik armėniško restorano virėjas mus pakvietė užeiti. Padiskutavę su armėnais apie mūsų kelionę, buvome tikri, kad mūsų užsakymas bus atliktas su ypatinga atida. Taip ir įvyko - vakarienė buvo išskirtinė.

Armenija'08. Birželio 21, šeštadienis

Vytas
Vilniuje startavome 9 ryto. Sienas pervažiavome gan nuobodžiai - niekas labai nekibo. Nakvynei stojome pirmame motelyje Ukrainoje (100UAH=50LTL kambarys), kazkokiame kaimelyje. Prie motelio buvo naktinis baras, kur iškarto patraukeme pavalgyti. Baro programoje buvo numatytas net striptizas, kuri šoko trejetas vietinių gražuolių (įėjimas 10UAH=5LTL). Deja, jų pažiūrėti nespėjome nes dėmesį prikaustė Olandijos-Rusijos futbolo rungtynės. Bežiūrėdami susipažinome su vietine aukštuomene - policijos viršininku ir opoziciniu žurnalistu. Policinkas buvo tarnaves Marijampoleje, žurnalistas strojbate Taline, taigi buvome kone tautiečiais. Futbolas buvo idomus - policinkas sirgo už rusus, zurnalistas, kaip ir pridera opozicionieriui, už olandus. Po nemažo kiekio alaus sutarėme kad vis dėlto laimėjo olandai. Gorilkos negėrėm, nors atkakliai siūlė. Policinkas pažadėjo "stogą" iki pat Kijevo.Vilniuje startavome 9 ryto. Sienas pervažiavome gan nuobodžiai - niekas labai nekibo. Nakvynei stojome pirmame motelyje Ukrainoje (100UAH=50LTL kambarys), kazkokiame kaimelyje. Prie motelio buvo naktinis baras, kur iškarto patraukeme pavalgyti. Baro programoje buvo numatytas net striptizas, kuri šoko trejetas vietinių gražuolių (įėjimas 10UAH=5LTL). Deja, jų pažiūrėti nespėjome nes dėmesį prikaustė Olandijos-Rusijos futbolo rungtynės. Bežiūrėdami susipažinome su vietine aukštuomene - policijos viršininku ir opoziciniu žurnalistu. Policinkas buvo tarnaves Marijampoleje, žurnalistas strojbate Taline, taigi buvome kone tautiečiais. Futbolas buvo idomus - policinkas sirgo už rusus, zurnalistas, kaip ir pridera opozicionieriui, už olandus. Po nemažo kiekio alaus sutarėme kad vis dėlto laimėjo olandai. Gorilkos negėrėm, nors atkakliai siūlė. Policinkas pažadėjo "stogą" iki pat Kijevo.
Laima
Kaip ir pirmąją ekspediciją į Kaukazą šiemet savo kelionę pradėjome nuo Vilniaus Arkikatedros. Buvo puikus saulėtas vasaros rytas - giedras dangus mums žadėjo puikią kelionės pradžią. Šį kartą išsiruošėme dviese, nes vienas sūnus išvažiavo uždarbiauti į Jungtines Valstijas, o kitas - turėjo baigti mokslus. Kiek kvietėme prisijungti draugų - dėl vienokių ar kitokių priežasčių niekas neprisijungė. Kita vertus, būsimoji kelionė nebuvo iš paprastųjų, tad kuo mažiau žmonių, tuo mažiau skirtingų nuomonių. O dviese keliauti - taip pat smagu. Taigi iš lydėjo mus tik sūnus, kiti, kuriems pranešėme apie savo ekspedicijos pradžią, matyt, turėjo svarbesnių reikalų ankstų šeštadienio rytą. Kelionės pradžia buvo panaši į pirmąją ekspediciją. Skirtumas tik tas, kad prie Baltarusijos sienos jau turėjome pastovėti eilėje. Baltarusis muitininkas nuodugniai apžiūrėjo mūsų automobilį, kuriame buvo nemažai turto. Be viso kelionės inventoriaus, kuris buvo tvarkingai sudėtas į dėžes, dar vežėme dovanų į Gruziją nenaują kompiuterį, benzininį pjūklą, taip pat vežėme papildomas džipo sėdynes, o kur dar bagažinė ant džipo stogo, prikrauta rečiau naudojamo turistinio inventoriaus. Už Baltarusijos kelius reikėjo sumokėti 5 USD. Pagaliau praėjus dviems valandoms, galėjom keliauti toliau. Iš Baltarusijos pusės kokius 3 km tęsėsi sunkvežimių eilė. Kelias buvo naujai suremontuotas. Netrukus privažiavome tą pačią poilsio aikštelę, kurioje buvome sustoję ir pernai. Tuomet ji dar buvo neįrengta iki galo, o dabar jau buvo malonu sėdėti prie tvarkingų stalų. Toliau kelias buvo geras, jau buvo sutaisytas ir viadukas, dėl kurio pernai turėjome padaryti nemažą kelio lankstą iki Minsko. Ukrainos pasienį pasiekėm šeštą valandą vakaro. Vėl teko laukti ilgesnėje eilėje nei pernai. Vėl ilgos sunkvežimių eilės tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje. procedūros šiame pasienyje taip pat užtruko apie porą valandų. Jau buvome nutarę nevažiuoti naktį per Ukrainą, o stoti nakvynei pirmajame motelyje. Netrukus jį ir suradome pakelės kaimelyje. Motelis buvo įrengtas sovietmečio laikų kontoroje, tačiau kambariukai tvarkingi, su dviem lovom, spinta, kriaukle, tualetas ir dušas, žinoma, gale koridoriaus, ir tikrai neatitinka eurostandartų, bet pakankamai švaru. Kontoros kieme, kuris buvo su aiškiais sovietmečio ženklais, pasistatėmė automobilį, o jį saugojo čia pat pririštas didelis šuo. Motelio sargas ir prižiūrėtojas, dar pasitikslino, kada ketiname grįžti į motelį, nes nakčiai jis paleis dar kelis šunis lakstyti po teritoriją. Mes tuo tarpu užėjome ir greta esančią kavinukę - diskoteką pavakarieniauti. Kol kas ten buvo tuščia, bet netrukus pradėjo rinktis jaunimas, užsuko ir keli vyrai. Per televizorių kaip tik transliavo Europos futbolo čempionato ketvirtfinalį - žaidė olandai su rusais. Netrukus aistros kavinėje pradėjo po truputį kaisti. Prie mūsų prisėdo milicininkas, kuris 1988 metais tarnavo Marijampolėje, ir žurnalistas - opozicininkas, kuris simpatizavo Vakarų Europai. Milicininkas aiškiai pasakė, kad jis serga už rusus. Mūsų pozicija taip pat buvo aiški - mes negalim "sirgti" už Rusiją. Rungtynių pabaiga buvo labai įtempta ir galiausiai baigėsi rusų futbolininkų pergale. Mes kavinėje, žinoma, nepradėjom aiškintis santykių, tačiau atmosfera buvo karštoka. Galiausiai, nors milicininkas labai buvo patenkintas, kad rusai laimėjo, mes priešpastatėm savo argumentą, kad rusų komandą treniravo olandas Guus Hiddink. Nepaisant šių "idėjinių nesutarimų", išsiskyrėme labai draugiškai. Juolab, kad į diskoteką jau buvo susirinkęs vietinis jaunimas, kuris į mūsų aistringas diskusijas žiūrėjo atsargiai. Tad pirmoji kelionės diena baigėsi taikingai - mes nuėjom miegoti į savo motelio kambariuką, o milicininkas su žurnalistu turėjo pasukti galvą, kaip jiems grįžti namo į gretimą miestelį, nes jų vairuotojas jau buvo išvažiavęs, taip ir nesulaukęs rungtynių pabaigos.