Išvažiavome beveik ansksti – apie 10. Laima su šeimininke buvo įklimpusi į chachapuri gaminimo subtilybes, bet pavyko ištraukti. Iki Telavi apie 500 km. Važiuoti po subtropinį mažajį Kaukazą labai smagu. Kaimeliuose visur pardavinėja vaisius. Laima prisirenka rinkinį pavalgymui, vietiniai paprašo simbolinio 1 lario (1.5 lito).
Nusprendėme važiuoti trumpesniu keliu – per Gombori perėją. Laiko prasme tas pats – kelias prastas, bet gražus. Deja, prasideda liūtis. Buvau visiškai užmiršęs kad prieš pat perėją kelias nuslinkęs žemyn – nuošliauža. Pliaupiant liūčiai, prietemoje, sustojame prie nuošliaužos. Apvažiavimas – nusileidimas žemyn ir staigus molingas pakilimas. Priedo dar miškovėžių padarytos provėžos. Mūsų draugas Beso skambina ir džiugina kad stalas padengtas, iki jo jei pavyktų pravažiuoti geras pusvalandis kelio. O aplink 4 valandos... Pradžioje atrodo kad jei nepavyks užropoti gali tekti ridentis toli žemyn... Bet pažiūrėjau kad žemiausiam taške žvyriukas ir pavyks sustoti. Blogiausiu atveju teks nakvoti ant kalno nes aplink nė gyvos dvasios. Išsodinau Laimą kad stebėtų mano didvyrišką poelgį ir išgėriau skardinę alaus kad susikaupti:-) Džipe įjungęs viską ką galima su pagreičiu užšokau ant kalno. Kablys vienoj vietoj kabino žemę bet praplaukėm... Užtat vakaras pas Beso po tiek emocijų buvo puikus :-)
Laima
Nuo Juodosios jūros kranto patraukėme į Gruzijos gilumą. Visoje pakrantės juostoje žavėjo prie beveik kiekvieno namo žydintys vijokliai lotyniškai vadinami Campsis, o lietuviškai ląstūne. Jie buvo apsiviję ir tvoras, ir elektros ar kitokius stulpus, ir namų sienas. Tokio vešlaus žydėjimo dar neteko matyti, bent jau Lietuvoje, nors šie vijokliai auga ir pas mus. Labai ilgai važiavome abiejose kelio pusėse grožėdamiesi šiais ryškiai oranžiniais vijokliais. Kelias, nors ir magistralinis, buvo gana siauras, teko nuolat lenktyniauti su didžiaisiais sunkvežimiais. Birželio mėnesį po Joninių, kuomet Lietuvoje tik šienaujama, čia pakelėse žmonės jau pardavinėjo savo sodų vaisius - obuolius, slyvas, kriaušes, vyšnias, trešnes. Žinoma, ir kainų nepalyginsi su lietuviškomis. Rojaus kraštas! Kitaip nepavadinsi. Deja, netrukus baigėsi pajūrio zona ir pradėjome kilti aukštyn - atitinkamai pasikeitė ir gamtovaizdis. Prasidėjo laukai, lygumos, kurios birželį dar žaliavo, vėliau įvažiavome į kalnuotąją zoną. Šlaitai apaugę medžiais - iš pradžių lapuočiais, paskui jau ir spygliuočiais. Netrukus įvažiavome į tą patį slėnį, kur buvome stabtelėję pas molinių duonos krosnių ir vyno ąsočių meistrą. Jo produkcija, kaip ir pernai, buvo išdėliota pakelėje, tačiau jo paties nesimatė. Stabtelėjome mažųjų asočių, ąsotėlių ir kitokių molinukų turgelyje. Vylėmės gal mus prisimins prekeiviai, juk ant mūsų džipo durelių buvo įsidėmėtini užrašai "Lithuania - Georgia", tačiau, deja, niekas nepradėjo glebėsčiuotis ir kviesti į svečius. Tad, greitai nusipirkę kelis ąsotėlius, skubėjome tolyn.
Kelias iki Tbilisio jau buvo gana gerai pažįstamas, pakeliui pravažiavome tunelį, už kurį lyg ir reikėjo mokėti, tačiau mes neaptikome nieko panašaus į mokėjimo automatus, o juo labiau mokesčių rinkėjus. Netrukus prieš Tbilisį turėjome pasukti į sostinės aplinkkelį. Kiek prisiminėme, viena jo atkarpa buvo labai prasta. Tikėjomės, gal bus išasfaltuota, tačiau veltui. Ten teko gerokai sugaišti laiko, lenktyniauti su sunkvežimiais, kurie kėlė didžiulius dulkių kamuolius. Netrukus šone pastebėjome besikaupiančius audros debesis. Atrodė, kad galime su jais prasilenkti, tačiau netrukus iš jų prapliupo liūtis, kuri mus lydėjo visą kelią iki nakvynės, o ant perėjos per kalnagūbrį teko netgi rinktis - rizikuoti nuslysti nuo kelio ar grįžti atgal.
Mes pasirinkome trumpesnį, prastesnės kokybės, bet įdomesnį kelią link nakvynės vietos. Kelias vingiavo gražiais upių slėniais, apsuko miškais apaugusio kalnagūbrio keterą, už kurios buvo užsikabinę lietaus debesys. Kadangi važiavom į perėją, kelias kilo aukštyn. Visas lietus, kuris gausiai pylėsi iš dangaus, ant kelio pavirto srauniu srautu. Kadangi Lietuvoje nėra kalnų, apie liūčių pavojų kalnuose teko skaityti tik knygose. Tad prisiminėme tokius aprašymus važiuodami keliu - upe. Nors ir buvo šiek tiek baugu, bet buvo labai įdomu - savo džipu pasitikėjome, vairavimo įgūdžiais taip pat. Kylant vis aukštyn pravažiavome paskutinį kaimelį, kuriame sutikome ir paskutinį automobilį prieš perėją, jau temo, tačiau šalikelėje po medžiais dar įžiūrėjome mus palydintį Stalino biustą. Netrukus išvažiavome iš kaimelio ir iš miško. Toliau kelias serpantinais vingiavo uolingu šlaitu. Likus vos keliems vingiams iki perėjos viršaus, kelio juosta staiga kažkaip keistai nutrūko. Prietemoje ne iškart supratome, tad sustojome, kad geriau apžiūrėtume. Teko net išlipti lietui nepaliaujamai lyjant. Priėję arčiau krašto supratome, kad kelias šioje vietoje yra paplautas dar pavasarinių liūčių ir dabar tik šiek tiek pramintas važinėjančio transporto. Kelininkai šios atkarpos nebuvo tvarkę. Jeigu nebūtų liję, mes būtume pravažiavę savo džipu be jokio vargo. Tačiau pliaupiant lietui - teko gerai pagalvoti, ką daryti. Grįžti atgal ir važiuoti aplinkiniu geru keliu nieku gyvu nesinorėjo, nes tai reiškė papildomus maždaug 200 km ir 5 valandas važiavimo. Laukti, kol kas nors dar atvažiuos ir tikėtis, kad tokiu būdu vieni kitus pasaugosim, taip pat nebuvo vilties, nes supratome, kad tokiu oru vietiniai tikrai nevažiuos, o kitų turistų čia nėra. Beliko, ilgai nelaukiant, nes kalnuose laukimas pliaupiant lietui, gali tik apsunkinti situaciją, apžiūrėti kelią, pasirinkti tinkamiausią važiavimo trajektoriją ir ... pirmyn. Taip ir padarėm. Džipu važiavo vienas vairuotojas, kad kitas, reikalui esant, galėtų bent mobiliu telefonu šauktis pagalbos. Visa laimė, kad toje vietoje nebuvo stačių šlaitų, tad pavojus buvo tik nuslysti žemyn ir laukti ryto, kol kas nors atvažiuos į pagalbą. Vairuotojas susikaupė ir, paspaudęs greičio pedalą, ryžtingai nuvairavo džipą per kliūtį. Pasigirdo dunkstelėjimas į dugną, ratai slystelėjo, tačiau ištvermingasis džipas išsikapstė iš kelio duobės. Lengviau atsikvėpę ir nieko nelaukdami tęsėme kelionę. Už paplautos kelio atkarpos netrukus pasiekėme perėjos viršų, o persivertę per ją, žemyn jau važiavome asfaltu. Lietus nesiliovė. Tuo pačiu vandens srautu jau leidomės žemyn. Netrukus įvažiavome į vešlų lapuočių mišką, ir kelias jau buvo kaip tunelyje. Nesutikome nė vieno automobilio. Važiuoti buvo ir baugu, bet ir labai romantiška. Įveikę tokią kliūtį, jautėmės visiškai saugūs. Netrukus nusileidome iki žmonių gyvenamų vietų. Miesteliai pakeliui buvo suverti kaip karoliai, bet nesimatė nė vieno žmogaus. Pasiekę Kisischevi miestelį, kur turėjome nakvoti, buvome sutikti labai džiaugsmingai. Mes buvom paskambinę dar prieš perėją, tad žmonės niekaip nesuprato, kur mes tailp ilgai užtrukome. Užtat mūsų jau laukė puiki gruziniška vakarienė su gausybe valgių ir naminiu vynu. Pasakojant savo kelionės nuotykius, tamada - stalo vadas - puikiai pritaikė juos tostams. Buvo labai malonu po įtemptos visos dienos kelionės pasijusti saugiai ir smagiai draugų būryje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą