Vytas
Vilniuje startavome 9 ryto. Sienas pervažiavome gan nuobodžiai - niekas labai nekibo. Nakvynei stojome pirmame motelyje Ukrainoje (100UAH=50LTL kambarys), kazkokiame kaimelyje. Prie motelio buvo naktinis baras, kur iškarto patraukeme pavalgyti. Baro programoje buvo numatytas net striptizas, kuri šoko trejetas vietinių gražuolių (įėjimas 10UAH=5LTL). Deja, jų pažiūrėti nespėjome nes dėmesį prikaustė Olandijos-Rusijos futbolo rungtynės. Bežiūrėdami susipažinome su vietine aukštuomene - policijos viršininku ir opoziciniu žurnalistu. Policinkas buvo tarnaves Marijampoleje, žurnalistas strojbate Taline, taigi buvome kone tautiečiais. Futbolas buvo idomus - policinkas sirgo už rusus, zurnalistas, kaip ir pridera opozicionieriui, už olandus. Po nemažo kiekio alaus sutarėme kad vis dėlto laimėjo olandai. Gorilkos negėrėm, nors atkakliai siūlė. Policinkas pažadėjo "stogą" iki pat Kijevo.Vilniuje startavome 9 ryto. Sienas pervažiavome gan nuobodžiai - niekas labai nekibo. Nakvynei stojome pirmame motelyje Ukrainoje (100UAH=50LTL kambarys), kazkokiame kaimelyje. Prie motelio buvo naktinis baras, kur iškarto patraukeme pavalgyti. Baro programoje buvo numatytas net striptizas, kuri šoko trejetas vietinių gražuolių (įėjimas 10UAH=5LTL). Deja, jų pažiūrėti nespėjome nes dėmesį prikaustė Olandijos-Rusijos futbolo rungtynės. Bežiūrėdami susipažinome su vietine aukštuomene - policijos viršininku ir opoziciniu žurnalistu. Policinkas buvo tarnaves Marijampoleje, žurnalistas strojbate Taline, taigi buvome kone tautiečiais. Futbolas buvo idomus - policinkas sirgo už rusus, zurnalistas, kaip ir pridera opozicionieriui, už olandus. Po nemažo kiekio alaus sutarėme kad vis dėlto laimėjo olandai. Gorilkos negėrėm, nors atkakliai siūlė. Policinkas pažadėjo "stogą" iki pat Kijevo.
Laima
Kaip ir pirmąją ekspediciją į Kaukazą šiemet savo kelionę pradėjome nuo Vilniaus Arkikatedros. Buvo puikus saulėtas vasaros rytas - giedras dangus mums žadėjo puikią kelionės pradžią. Šį kartą išsiruošėme dviese, nes vienas sūnus išvažiavo uždarbiauti į Jungtines Valstijas, o kitas - turėjo baigti mokslus. Kiek kvietėme prisijungti draugų - dėl vienokių ar kitokių priežasčių niekas neprisijungė. Kita vertus, būsimoji kelionė nebuvo iš paprastųjų, tad kuo mažiau žmonių, tuo mažiau skirtingų nuomonių. O dviese keliauti - taip pat smagu. Taigi iš lydėjo mus tik sūnus, kiti, kuriems pranešėme apie savo ekspedicijos pradžią, matyt, turėjo svarbesnių reikalų ankstų šeštadienio rytą. Kelionės pradžia buvo panaši į pirmąją ekspediciją. Skirtumas tik tas, kad prie Baltarusijos sienos jau turėjome pastovėti eilėje. Baltarusis muitininkas nuodugniai apžiūrėjo mūsų automobilį, kuriame buvo nemažai turto. Be viso kelionės inventoriaus, kuris buvo tvarkingai sudėtas į dėžes, dar vežėme dovanų į Gruziją nenaują kompiuterį, benzininį pjūklą, taip pat vežėme papildomas džipo sėdynes, o kur dar bagažinė ant džipo stogo, prikrauta rečiau naudojamo turistinio inventoriaus. Už Baltarusijos kelius reikėjo sumokėti 5 USD. Pagaliau praėjus dviems valandoms, galėjom keliauti toliau. Iš Baltarusijos pusės kokius 3 km tęsėsi sunkvežimių eilė. Kelias buvo naujai suremontuotas. Netrukus privažiavome tą pačią poilsio aikštelę, kurioje buvome sustoję ir pernai. Tuomet ji dar buvo neįrengta iki galo, o dabar jau buvo malonu sėdėti prie tvarkingų stalų. Toliau kelias buvo geras, jau buvo sutaisytas ir viadukas, dėl kurio pernai turėjome padaryti nemažą kelio lankstą iki Minsko. Ukrainos pasienį pasiekėm šeštą valandą vakaro. Vėl teko laukti ilgesnėje eilėje nei pernai. Vėl ilgos sunkvežimių eilės tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje. procedūros šiame pasienyje taip pat užtruko apie porą valandų. Jau buvome nutarę nevažiuoti naktį per Ukrainą, o stoti nakvynei pirmajame motelyje. Netrukus jį ir suradome pakelės kaimelyje. Motelis buvo įrengtas sovietmečio laikų kontoroje, tačiau kambariukai tvarkingi, su dviem lovom, spinta, kriaukle, tualetas ir dušas, žinoma, gale koridoriaus, ir tikrai neatitinka eurostandartų, bet pakankamai švaru. Kontoros kieme, kuris buvo su aiškiais sovietmečio ženklais, pasistatėmė automobilį, o jį saugojo čia pat pririštas didelis šuo. Motelio sargas ir prižiūrėtojas, dar pasitikslino, kada ketiname grįžti į motelį, nes nakčiai jis paleis dar kelis šunis lakstyti po teritoriją. Mes tuo tarpu užėjome ir greta esančią kavinukę - diskoteką pavakarieniauti. Kol kas ten buvo tuščia, bet netrukus pradėjo rinktis jaunimas, užsuko ir keli vyrai. Per televizorių kaip tik transliavo Europos futbolo čempionato ketvirtfinalį - žaidė olandai su rusais. Netrukus aistros kavinėje pradėjo po truputį kaisti. Prie mūsų prisėdo milicininkas, kuris 1988 metais tarnavo Marijampolėje, ir žurnalistas - opozicininkas, kuris simpatizavo Vakarų Europai. Milicininkas aiškiai pasakė, kad jis serga už rusus. Mūsų pozicija taip pat buvo aiški - mes negalim "sirgti" už Rusiją. Rungtynių pabaiga buvo labai įtempta ir galiausiai baigėsi rusų futbolininkų pergale. Mes kavinėje, žinoma, nepradėjom aiškintis santykių, tačiau atmosfera buvo karštoka. Galiausiai, nors milicininkas labai buvo patenkintas, kad rusai laimėjo, mes priešpastatėm savo argumentą, kad rusų komandą treniravo olandas Guus Hiddink. Nepaisant šių "idėjinių nesutarimų", išsiskyrėme labai draugiškai. Juolab, kad į diskoteką jau buvo susirinkęs vietinis jaunimas, kuris į mūsų aistringas diskusijas žiūrėjo atsargiai. Tad pirmoji kelionės diena baigėsi taikingai - mes nuėjom miegoti į savo motelio kambariuką, o milicininkas su žurnalistu turėjo pasukti galvą, kaip jiems grįžti namo į gretimą miestelį, nes jų vairuotojas jau buvo išvažiavęs, taip ir nesulaukęs rungtynių pabaigos.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą