Kaip GPS'as ir planavo į Poti atplaukėme apie 10. Deja, gruzinų pasieniečiai perėmė ukrainiečių patyrimą. Komisijos, bardakas, iš kelto išvažiavome tik apie 4. Pradžioje iš kelto turi ištraukti vagonus. Furistai sakė kad kartą girtą mašinistą teko surasti bebaliavojantį vestuvėse. BMW'istai dingo staigiai – rimta firma. Mes įstrigome – muitininkai mano kad pasieniečiai į pasą užrašė ne tokį mašinos numerį. Su vokiečiais lakstom po teritoriją ir visus siunčiam kuo toliau (t.y. aš vertėjauju). Vokiečiai savo kombinezonuose turėjo aptirpti kokiais 5 kilogramais.
Galu gale išleido, bet jau per vėlu važiuoti į Kachetiją. Pirmam laukiniam pliaže pasimerkiam į jūrą ir nakvojam Kobuleti.
Laima
Gruzijos pakrantėje buvo labai karšta. Vokiečiai motociklininkai, kaip priklauso, įlindo į savo motociklininkų rūbus, pasirengę švilpti su vėjeliu, tačiau iki to momento, kai jiems tai pavyko padaryti buvo dar daug laiko. Visi kelto keleiviai pasirengę kaip galima greičiau išlipti iš kelto, vaikštinėjo po jį neturėdami supratimo, kada pavyks pagaliau atsistoti ant tvirtos žemės. Kaip ir Ukrainos pusėje, Gruzijoje pareigūnai neskubėdami kvietėsi keleivius į restorano patalpas ir kiekvienam atskirai antspaudavo pasus bei automobilių dokumentus. Praėję pasienio kontrolę, nepaaiškinamai ilgai negalėjome išvažiuoti iš kelto. Pagaliau ir tai įvyko, tuomet patekome į muitininkų "spąstus". Netrukus paaiškėjo, kad pasieniečiai į automobilių dokumentus įrašė ne tą numerį, kurio reikia muitininkams. Galima nesusipratimus paaiškinti pareigūnų nepatyrimu, tačiau karštis ir biurokratiniai trukdžiai perpildė žmonių kantrybės taurę - pasigirdo garsūs nepasitenkinimo šūksniai. Ypač graudu buvo žiūrėti į vokiečius, kuriems prakaitas žliaugė per veidus, susikalbėti nei vokiškai, nei angliškai jie negalėjo. Vėl teko jiems šiek tiek padėti, nes iš jų pareikalavo 100 eurų. Iš pradžių gruzinai niekaip nesugebėjo išaiškinti už ką, kol galiausiai ant vokiečių bilietų rado parašytą eilutę apie nesumokėtus uosto mokesčius. Vokiečiai jau nebesipriešino, kad tik greičiau juos paleistų iš to muitinės aptvaro ir jie galėtų lėkti su savo motociklais. Šiaip ar taip atplaukę į Poti 10 valandą ryto, iš uosto išvažiavom tik 4 valandą po pietų. Žinodami Gruzijos kelių būklę ir nemažą atstumą iki numatytos nakvynės Alazani slėnyje, mes nutarėme tą naktį dar pernakvoti prie jūros. Paskambinome į gretimą miestelį Kobuleti mūsų pažįstamai poniai ir paprašėme priimti nakvynei. Ji labai maloniai mums surado nakvynę pas savo draugę, gyvenančią name su sena vaistine, paveldėta iš savo prosenelio.
Namas buvo nuostabiai įrengtas pagal geriausias senųjų inteligentų tradicijas su senoviškais baldais, šviestuvais, autentiškomis krosnimis ir daugybe šeimos relikvijų - knygomis, indais ir kitomis smulkmenomis. Už nakvynę autentiškoje aplinkoje nepagailėjome ir 120 litų, o šeimininkė mus dar pavaišino ir savo keptu chačapuri - gruzinišku pyragu su sūrio įdaru. Gana ilgai vakarojome terasoje, kurią supo sodas, nes buvo šilta ir gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą