Laima atsikėle neįtikėtinai ansksti ir nubėgo maudytis į jūrą. Aš nusprendžiau kad dušas irgi gerai. Pakilią nuotaiką sudrumstė Vladlen'o iš UkrFerry skambutis. Mūsų keltas (kuriuo turėtume išplaukti rytoj) dar kraunasi Poti. O iš Poti iki Odesos dvi paros kelio. Sakė kad seniai jau tokio vėlavimo nebuvo, kazkokios kosminės priežastys – ne tai kapitonas užgėrė, ne tai anglių neatvežė.. Su Vladlen'u jau kone draugai - "majakina" vos ne kiekvieną dieną - turistai UkrFerry vis dar egzotika. Pamasčius iš tiesų nedaug tokių puspročių kurie ryžtusi naudotis UkrFerry paslaugomis. Permąstėme variantus - važiuoti sausuma per Turkija būtų apie 3500 km. Nusprendėme nepanikuoti ir mėgautis gyvenimu. Patraukėme į Zatoką - kurortinis kaimelis už kokių 60 kilometrų nuo Odesos. Kadangi vienoje vietoje nepaklausėme navigatoriaus gavome normalaus offroad'o. Nusvilome kapitaliai. Aš tik vieną šoną, nes skaičiau knygą ir patingėjau persukti kėdę.
Kai kurios ukrainietes deginasi be liemenuku, tai gražu. Kad visi į tai atkreiptų dėmesį papukus pridengia rankomis.
Dieną gavome žinutę iš Vladlen'o kad keltas iš Poti išplaukė. Oras puikus, vanduo šiltas, galime laukti kelto. Girdėjome kad Lietuvoje lyja - smulkmena, bet džiugina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą