Kadangi dėl kelto vėlavimo atsirado daug laisvo laiko nusprendėme pakeliauti po apylinkes. Pasrinkome Vilkovo – miestelį vadinamą Ukrainos Venecija. Kas liečia Veneciją tai abejoju, realiai panašu į Mingę ir Kalinigrado srities kanalus. Vilkovo įsikūręs Dunojaus deltoje. Delta paskelbta nacionaliniu parku, čia upė suskyla į daugelį protakų. Salose pastatytuose namukuose gyvena žvejai ir šiaip salos naudojamos kaip kolektyviniai sodai. Su išsinuomotu kateriu nuplaukėme iki pat Dunojaus žiočių ir smagiai pasimaudėme. Oras buvo karštas , apie +32 ir ant vandens rizikavome smarkiai sudegti, bet matyt pagelbėjo iš vakaro įgytas „gruntas“. Grįžtant Laima bandė trumpinti kelią ir „kirsti kampus“. Pamatėme ekzotiškų Ukrainos vietų, bet, kad ir kaip man būtų keista, sėkmingai grįžome namo. Pasiplaukiojimas kainavo 400 UAH (apie 200 LTL), viso nuvažiavome 460 km.
Laima
Pirmadienio rytą agentas pranešė, kad ukrainietiškas keltas, kuriuo turėjome plaukti iš Odesos į Poti, dar neišplaukė iš Gruzijos. Todėl nutarėme negaišti laiko ir skirti atsiradusį laisvalaikį pažinčiai su Ukrainos tolimiausiu kampeliu. Kaip tik šiame kampelyje yra Venecija vadinamas Ukrainos miestelis Vilkovo. Iki jo mes važiavom gana ilgai, nes reikėjo apvažiuoti gilius jūros užutėkius - limanus, nors, vadovaudamiesi navigacine sistema, vis tiek turėjom ieškoti nuorodų natūroje, o keliai - gana prastos kokybės. Pakeliui į Vilkovo reikėjo dar įvažiuoti į Moldovą, nes nuo Sovietų Sąjungos laikų, kuomet keliai buvo tiesiami nepaisant jokių sienų, dabar kelias užsuka į gretimą valstybę. Tačiau reikia pasakyti, kad čia ukrainiečiai ir moldavai labai gerai išsprendė problemą - mums, kaip tranzitu važiuojantiems, nereikėjo stovėti jokiose eilėse. Pasieniečiai tik išdavė popieriaus skiauteles, ant jų sudėjo antspaudėlius ir be jokių tikrinimų praleido. Nors žemėlapyje atrodė, kad Vilkovo visai netoli - kelionė užtruko gerą pusdienį, nes į priekį reikėjo nuvažiuoti apie 160 km. Važiavom pagrindiniu keliu, jo kokybė buvo nebloga, tačiau ir sunkaus transporto jame netrūko. Kai pasukom iš pagrindinio kelio, važiavom beveik vieni, vietovė labai savotiška - lyguma, kur ne kur dirbami laukai, žmonės gyvena kaimais, bet jie yra labai reti. Šiaip žmonių gyvenimas skurdus, šiuolaikinės civilizacijos ženklų nematyti. Artėjant prie Vilkovo pasijuto sovietinio pasienio atmosfera ir ženklai. Kelias, ar dėl to kad kadaise buvo naudojamas kariniais tikslais, ar dėl to, kad šalia buvo jūra, tai yra nestabilūs gruntai, buvo išklotas iš gelžbetoninių plokščių. Abipus kelio buvo krūmynai ir kraštovaizdis priminė Baltijos pajūrį, tik čia nebuvo jokių civilizacijos ženklų. Į miestelį įvažiavom netikėtai. Jo gatvės taip pat išklotos gelžbetonio plokštėmis, pamatėm ir kanalus, dėl kurių miestelis yra lyginamas su Venecija, nors vaizdas toli gražu jos neprimena. Vis dėlto nameliai simpatiški, yra ir medinių, yra ir mūrinių. Miestelyje yra net trys cerkvės, vyksta gyva prekyba, žmonės gyvena neskubėdami. Vietiniai žmonės mus iškart nukreipė į prieplauką, kur mes radome buvusią mokytoją, dirbančią informaciniame centre, nors centru jį sunkoka pavadinti, paprasčiausa medinė būdelė. Mokytoja mums iš karto pasiūlė dviejų valandų ekskursiją nedideliu motorlaiviu iki 0 kilometro ir atgal, grįžtant Dunojaus deltos atšakomis. Kadangi didelio pasirinkimo nebuvo sutikome su jos pasiūlymu, nors jis ir buvo nepigus - apie 400 litų. Netrukus motociklu atvažiavo vyrukas ir mes jo vedami per miestelį nuvažiavome iki turistinės prieplaukos, kuri jau buvo įrengta pagal europinius standartus. Buvo labai karšta, įlipus į motorlaivį, ant vandens pasidarė dar karščiau, tad teko ant galvų susisukti improvizuotus tiurbanus iš rankšluosčių. Motorlaivio vairininkas buvo ir mūsų gidas, kurio pasakojimą verta pakartoti.
Gana patogiai įsitaisę neprabangiame sovietiniame kateryje pasileidome plačiu Dunojaus deltos kanalu link jūros. Mūsų vairininkas, nejaunas žmogus, pasakojo apie kadaise kanalo pakrantėse kunkuliavusį gyvenimą.
Čia žmonės gyveno, vertėsi daržininkyste ir žvejyba, o dabar tik atvažiuoja poilsiauti ir tai ne į visas buvusias sodybas. Patys sodybų šeimininkai dabar gyvena Vilkove, jų vaikai jau išsikėlę į kitus miestus. Nuo vandens nelabai matosi kaip atrodo nameliai, tačiau jie nedideli, paprasti, jokios prabangos nesimato. Tiesiog žmonės čia turi savo sklypelius, kuriuose užsiaugina daržovių. Panašu, kad daržininkystei čia puikios sąlygos, nes žemė derlinga, o ir vandens netrūksta. Nuplaukėme iki pat jūros, čia įsteigtas biosferos draustinis, į kurį įplaukti draudžiama, kad nebūtų trikdomi draustinyje gyvenantys pelikanai ir kiti paukščiai. Draustinio riba vandenyje labai paprastai pažymėta kuolais ir panardintu tinklu. Mūsų motorlaivis kiek galėdamas arčiau priplaukė prie šios sienos, ir mes iš tolo pasigrožėjome dar nematytais paukščiais. Paskui priplaukėme prie kito kranto ir išlipome į smėlėtą paplūdimį. Kaip tik čia ir buvo pažymėtas nulinis kilometras, kurį taip pagal legendą pavadino Aleksandras Makedonietis, manęs, kad Dunojus čia prasideda. Ukrainiečiai tuo pasinaudojo, kaip turistams įdomiu pasakojimu. Šiaip ar taip mes, nusifotografavę prie šą legendą iliustruojančios skulptūros, nubėgome maudytis į jūros ir upės susiliejimo vietą.
Vanduo buvo labai šiltas ir jausmas malonus. Atgal grįžome jau kita Dunojaus atšaka - krantai apžėlę meldais, kas už jų - nesimato, tačiau netrukus priplaukėme prieplauką, nuo kurios mus pašaukė ponia. Pasirodo, čia buvo įrengta poilsinė turistams, kurių čia galima priimti iki 150 vienu metu. Gražioje aikštelėje yra įrengtos stoginės, yra netgi mūrinis namelis, matyt, buvusi sodyba, lauko virtuvė, darže auga daržovės, keli vaismedžiai, nuo stogų karo vynuogės. Visos šios gamtos dovanos patenka ant turistų stalo. Mes smagiai pasivaišinome žuviene ir vynu, nes poilsinės darbuotojai jau baigė darbą ir mus pakvietė iš draugiškumo.
Smagiai pasišnekėjome apie gyvenimo permainas, aišku, išgirdome ir šiek tiek skundų, kad tenka dirbti už nedidelį atlyginimą. Kita vertus, toks darbas rojaus kampelyje nėra sunkus, netgi ir malonus. Kad ir kaip smagu buvo bendrauti, turėjom vėl sėsti į savo laivelį, nes dar laukė netrumpas kelias atgal. Išplaukus į magistralinę Dunojaus atšaką, jautėsi stipri priešpriešinė srovė. Be to, prisiminėme savo kelionę kateriu prieš gerą dvidešimtmetį Gilijos kanalu, Karaliaučiaus krašte. Panašiai mes plaukėme Gilijos kanalu link Nemunyno. Grįžus į uostelį, dar panorau išsimaudyti, tačiau teko susigrumti su kanalo srove ir sekliu dumblinu kanalo dugnu. Be to, staiga užėjo liūtis, kuri tuoj pat ir liovėsi, ir vėl buvo karšta. Netrukus patraukėme atgal į Odesą. Grįždami išsukome šiek tiek iš pagrindinio kelio, todėl kelyje buvom vieni, nes ir kelias buvo duobėtas. Abipus kelio plytėjo lyguma, kurioje nesimatė jokios žmogaus veiklos. Kaimeliai čia buvo labai reti. Jau įsukus į pagrindinį kelią, dar sustojom pakelės restoranėlyje užkąsti. Virtuvės patiekalai buvo puikūs ir nebrangūs. Norėjom dar sutrumpinti kelią, tačiau paklausę žmogaus, važiuojančio "Mercedes Benz", nerizikavome. Ir taip į Odesą grįžome jau visai sutemus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą