Ši diena skirta bilietų pirkimui į keltą. Šiaip pasaulyje ši procedūra pakankamai paprasta:
Internet'u nusiperkamas bilietas ir apmokama kreditine kortele (15 min.);
nustatytu laiku atvažiuojama prie kelto, parodomas pasas ir jau kelte (30 min.);
Gruzijoje praetais metais tokia procedūra užėmė apie 30 min. bilietų įsigjimas ir tiek pat įsodinimas į keltą.
Ukrainiečiam (UkrFerry) tai atrodo neįdomu ir per paprasta. Žmonių šalyje daug ir juos kažkaip reikia užimti. Ukrainietiškas variantas atrodo taip:
-pusę metų susirašinėjome ir skambinome dėl bilietų rezervacijos;
šiandien ryte įsigijome bilietus keleiviams Odesoje (gryni, grivnos);
iki 16 val. turime apmokėti mašinos perkėlimą Iljičevske (gryni, grivnos);
įsodinimas prasidės arba 8 vakaro šiandien arba 8 vakaro ryt ryte arba aplamai kažkada...
vien tik muitinė/pasienio kontrolė užims apie 5-6 valandas;
Vladlen'as paskambino kad įsodinimas numatytas šiandien ir reikia varyti į uostą. Valio, bet viešbučio dar neatsisakom. Jei kas statysim palapinę ir gyvensim Iljičevske.
Pakrovimas numatytas 8 valandai vakaro. Apmokėję mašinos perkėlimą patraukėme į Gribovo, kaimelį prie jūros. Puikus smėlėtas pliažas, puikiai pasimaudėme.
Šiais metais pakrovimas į keltą paprastesnis – štampus rinkome tiesiai ant bilieto. Net muitininkai buvo nustebę tokia erezija. Keleivių kompanija gana marga: pora vokiečių motociklininkų ir BWM komanda keliaujanti su naujais BMW X6. Muitinę ir kitas procedūras praėjome lengvai, bet du prietrankos pasieniečiai pareiškė kad mus patikrins tik po poros - trejeto valandų. Su motociklininkais pasistatėme piknikines kėdes, pasitiesėme žemėlapis ir ėmėme piknikauti (mėgautis alumi). Tai akivaizdžiai sunervino vieną pareigūną. „Jūs ką, dar laužus kurti imsitės?“. Pareiškė, kad į keltą mūsų neįleis nes vairuotojas (aš) geriu alų. Laima ji nuliūdino pasakydama kad ji vairuos. Tada puolė kibti prie nieko nesuprantančių vokiečių – didžiam jo nusyvylimui Laima patvirtino kad ji turi motociklininko teises ir įvairuos ir vokiečių motociklus. Galu gale prietranka rado prie ko prikibti – ant vieno vokiečio migracinės kortelės nebuvo Ukrainos štampo.
kur štampas??!!!
velniai žino – tvarkingai jam verčiau.
Jūs ką, nežiūrite kokius štampus jums į pasus deda?
Patvirtinome kad mums tai dzin ir pasiuntėme jį po velnių su visais pasais ir štampais – vis tiek neturės ką su mumis daryti, išleis. Taip ir buvo -po kurio laiko gražino sutvarkytus dokumentus.
Pasikrovėme apie 2 valandą nakties, poto dar porą valandų linksminomės su furų vairuotojais. Eilėje į keltą jie laukia po 2-3 savaites. Dauguma vairuotojų gruzinai ir armėnai. Jiems šis keltas vienintelis kelias į Europą. Labais smagi ir spalvinga publika. Laima tapo populiariausia dama kelte.
Laima
Kitą rytą vėl šilta - 23 laipsniai, šviečia saulė, važiuojam į Odesos centrą pasiimti kelto bilietų. Turėdami laiko, dar prieš susitikimą su mūsų agentu pasivaikščiojome po Preobraženskaja gatvę - joje stovėjo puikūs istorizmo epochos namai, tik, reikia pasakyti, gerokai apleisti. Bet net ir pro sovietmečio paliktus ženklus matėsi jų architektūros grožis. Užsukome ir į namų kiemus, kurie taip pat dvelkė europiniams didmiesčiams būdinga dvasia. Mūsų agentas Vladlenas pranešė džiugią žinią, kad keltas jau Odesoje. Maloniai pabendravę ir išklausę visą reikalingą informaciją išėjome į rytinę Odesą. Tuoj pat Pastero gatvėje susiradome staliuką lauke prie koldūninės, akivaizdžiai mėgstamos vietinių žmonių, ir suvalgėme po skanią porciją rusiškų koldūnų. Kitoje gatvėje itališko stiliaus kavinėje išgėrėme stiprios kavos. Įdienojus pasidarė gana karšta, tad vaikščioti po Odesą teko vienai. Nors atrodo kompaktiškas miesto centras, bet Odesoje atstumai nemaži. Palyginus su pernykščiu apsilankymu, mieste labai pagausėjo statybų ir rekonstrukcijų. Liūdna, tačiau, matyt, pastatai tiek susidėvėję, kad naujieji verslininkai labiau linkę juos griauti ir atstatinėti kažkiek panašius arba visai naujus statinius. Deja, nauji laikai, naujos statybos... Taip bevaikštant po kontrastingąją Odesą, kur šalia gali pamatyti ir sovietmečiu subjaurotus puikios architektūros namus, ir blizgančius naujus restoranus bei viešbučius, gavau pranešimą, kad nors nežinia kada keltas plauks atgal į Gruziją, tačiau reikia būti visuomet pasiruošus į jį įvažiuoti. Teko baigti ekskursiją po Odesą ir skubiai brautis per automobilinius kamščius link viešbučio. Tai nebuvo lengva, tačiau odesiečiai buvo geranoriškai nusiteikę ir atlaidžiai pažiūrėdavo, jei kartais tekdavo spraustis į vidurį eilės, nes buvo nepastebėta, į kurią eismo juostą reikia iš karto atsistoti. Pagaliau pasiekus viešbutį ir operatyviai susikrovus daiktus, jau penktą kartą išvažiavom tuo pačiu keliu link uosto.
Pakeliui dar nusprendėme vis dėlto užkąsti, nes nežinia, kada kitą kartą būtų tekę valgyti, ir išsimaudyti jūroje. Dėl to užsukome į vieną iš pakelės paplūdimių, kur automobilį teko palikti aikštelėje prie kelio. Įžengę į paplūdimio teritoriją, iš karto pamatėme dėmesio vertą privatų restoranėlį - šeimininkas su savo šeimynykščiais tempė ant rėmo buvusius reklaminius rinkimų plakatus, kurie turėjo apsaugoti ir nuo lietaus, ir nuo saulės sėdinčius lankytojus. O ant plakatų buvo nesunku atpažinti Ukrainos politikę, kuri šiuo metu yra premjerė. Šeimininkas, pastebėjęs, kad mes gyvai sureagavome į jų pastangas plakatu su politikės atvaizdu pridengti lauko terasą, pasiteisino, kad plakatas iš tinkamos medžiagos, o portretą uždažys, kad niekam neužkliūtų. Mes neprieštaravome, iš tikrųjų gaila būtų plakatus tiesiog kur nors išmesti, jei galima juos gerai pritaikyti.
Mūsų pasirinktas restoranėlis tikrai pateisino mūsų lūkesčius, kaip ir iki šiol mums pavyko labai skaniai ir palyginus nebrangiai pasimėgauti ukrainietiška virtuve. Dar turėdami laiko nutarėme išsimaudyti jūroje, nes po to dvi paras mažiausiai teks plaukti keltu. Pagaliau, ištempę kiek galėdami laiką, nutarėme įvažiuoti į uostą, nes žinojome, kad iš ten jau nebeišvažiuosime - kaip už geležinės uždangos. Apie pasienio procedūras, kaip jau įprasta, atskiras pasakojimas.
Įvažiavę pro uosto vartus, radome šiek tiek pasikeitusį per metus vaizdą. Uosto teritorija buvo tvarkingesnė, nebesimėtė nenaudojami geležies gabalai ir kitokios šiukšlės. Bet nuorodų apie pasienio procedūrų atlikimo tvarką , kaip ir prieš metus, nebuvo jokių - reikia susigaudyti patiems. Kitas niuansas, kad jokia užsienio kalba išskyrus rusų, čia nesusikalbėsi. Uosto teritorijoje pamatėme 8 naujus BMW automobilius. Pasirodo, kad BMW komanda iš Vokietijos per Klaipėdą, Vilnių, Minską, Odesą, Batumį, Jerevaną, Tbilisį važiavo iki Azerbaidžano sostinės Baku. Ten ketino palikti pardavimui savo automobilius ir užbaigti reklaminį žygį. Klausėme ar žino, kad Kaukaze keliai nelabai panašūs į Vokietijos kelius. Vienas iš vokiečių vadų išdidžiai atsakė, kad jie žino, ką daro. Juokais pasisiūlėme važiuoti kartu, tai mums buvo atsakyta, kad galit važiuot, jei spėsit. BMW komanda ketino važiuoti 130 km /val. greičiu. Įdomu, ar jiems tai pavyko. O tuo tarpu mes vis dar buvom krante. Laikas ėjo, o Ukrainos pasieniečių vis nesimatė. Galiausiai mes patys ėmėmės iniciatyvos, susirinkom keturis reikalingus antspaudus ir pradėjom laukti muitininkų ir pasieniečių patikrinimų, po kurių jau būtume galėję patekti į keltą. Šis laukimas mums ir prailgo. Pasieniečiai dingo kaip į vandenį. Tuomet, neturėdami ką veikti, išsitraukėme sulankstomas kėdutes, alaus, pasikvietėme du motociklininkus vokiečius iš Drezdeno ir pradėjom kalbėtis apie būsimą kelionę. Vokiečiai, vienas baro šeimininkas, o kitas barmenas, taip pat išsiruošė į Kaukazą. Bet jie, kaip ir dauguma motociklininkų, planavo tik važiuoti, visiškai nesidomėdami nei gamta, nei istorijos ar architektūros paminklais. Tuomet, išsitraukę ir pasitiesę ant žemės žemėlapius, mes jiems šiek tiek papasakojome, ką galima pamatyti Kaukaze. Netrukus iš kažkur atsirado jaunieji ukrainiečių pareigūnai ir pamatę, kad mes smagiai kalbamės gerdami alų, labai susinervino. Buvo jau vėlus vakaras, mes jų laukėme mažiausiai porą valandų, tuo pačiu metu Vokietijos futbolininkai laimėjo prieš turkus Europos čempionate. BMW komanda pradėjo reikšti savo džiaugsmą, grodami automobilių signalais. Jauniesiems pasieniečiams visai nepatiko, kad jų teritorijoje, kas ką nori, tas tą daro. Ypač vienas jų pradėjo mus visus gąsdinti, kad neįleis į keltą, kad motociklininkai išgėrę alaus, todėl negalės į jį įvažiuoti. Bet jam teko atsitraukti, kai pasakėm, kad šių eilučių autorė turi motociklo vairavimo teises ir negėrė alaus, todėl galės įvairuoti vokiečių motociklus į keltą. Vis dėlto kelto pakrovimo tempai nė kiek negreitėjo. Labai dideliais intervalais į jį įvažiuodavo po vieną sunkvežimį, mes, kaip lengvųjų automobilių klasė, turėjome įvažiuoti paskutiniai. Tai ir įvyko trečią valandą nakties, o juk atvažiavome į uostą aštuntą valandą vakaro! Dar valandą užtrukome, kol kapitono padėjėjas paskyrė kajutę, nugriuvę į pamiegoti, prabudome dar krante.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą