Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Adilčevaz-Širnak

Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Adilčevaz-Širnak
Birželio 8, antradienis.
Pusryčių nedavė. Laima balkone išsivirė savo ekspreso, todėl buvau atsipalaidavęs. Nusprendžiau kad teisingiausia taktika - sutikti su viskuo. Atostogos, laiko turime, viena kita diena į vieną ar kitą pusę nieko nekeičia. Buvau nusižiūrėjęs restoranėlį pliaže prie ežero. Deja, restoranas dar neveikė. Laima suvalgė ledų. Pradėjus  važiuoti Laima pradėjo priekaištauti, kad mes taip lekiam kad ji net neišsimaudė. Keistos tos moterys - sėdėjome puikiausiame pliaže. Gerai kad pakeliui iš karto pasitaikė puikus laukinis pliažas. Tiesa, įlipimas per labai aštrius akmenis (prieš tai buvusiame plaže buvo smėliukas kaip Palangoj). Vanduo Vane labai gaivus, kažko daug ištirpę ir išlendi lyg išsimuilavęs. Bet vaizdai klasiški - mėlynas vanduo ir snieguoti kalnai. Kelias iškirstas šlaite palei ežerą.
LP vadove buvom pasiskaitę apie Nacionalinį parką Nemrud ugnikalnyje. Po kelių apsisukimų pavyko rasti. Kelias gan ekstremalus, toks praraustas ugnikalnio šone. Nuo ežero staigiai pakyli iki 2500m ugnikalnio žiedo, poto leidiesi į kraterį. Ten keli ežerai, kalvos, karšti šaltiniai. Viena iš gražiausių vietų kokias esu matęs. Buvo labai stiprus vėjas, keliantis smulkes dulkes. Nieko nesimato. Stipriai nervavausi nes kelias pasirodė ilgesnis negu nurodytas LP ir rizikavau baigti kurą.
Vėl pataikėme į remontuojamų kelių ruožą. Sukilėlių (PKK) atrama yra neišsilavinę ir vargingi žmonės, todėl turkai siekia industrializuoti Vano sritį. Tam tiesiami keliai. Nuo Siirt miestuko išvažiavome iš rekonstrukcijų. Siauras kalnų keliukas einantis kalnais. Vietos negyvanomos, kovojant su kurdų sukilėliais turkai subombardavo kaimus, dabar ten niekas negyvena. Laiks nuo laiko sutinkame įtvirtintus žandarų postus, bet mus be problemu praleidžia. Gerai būti užsieniečiu turistu. Kelias eina konjonu, apie 2000m auk6tyje, labai vaizdingas.
Širnak miestuke susirandam patį prabangiausią viešbutį už 65 liras (100 litų) su europietišku unitazu. Kaifas. Šiaip miestukas toks kreizi, kalno viršuje. Patraukėme pavakarieniauti. Naudojau žodžius "bira" ir "restorant" ir vietinė chebrą nuvedė į teisingą vietą. Bordelį. Pats niekaip nerastum, kažkome tamsiame praėjime nežymios durelės ir patenki į nemažą vos vos apšviestą salę. Buvome vieninteliai lankytojai, ir panašu kad vieninteliai užsieniečiai per paskutinius 10 metų. Mūsų pasirodymo proga įjungė diskotekinį apšvietimą, merginos prieidavo prie mūsų prisistatydavo ir paspaudavo ranką. Visos tokio turkiško stiliaus - šikinystos ir papinystos. Problema kilo bandant užsisakyti salotas - Laima išsitraukė kelionių vadovą ir bandė išskaityti pavadinimus. Patalpoje buvo tamsu, todėl subėgusios merginos švietė mobiliakais ir bandė suprasti ko mes norime. Šaunu. Reikalas žymiai pasitaisė kai pasirodė Lena iš Azerbaidžano su savo "vyru". Ji čia jau 10 metų. Labai smagiai pasėdėjome kartu visa vakarą. Pirmą kartą pavyko pakalbėti Turkijoje. Pirmą kartą bordelyje, labai puikūs įspūdžiai. Mus išleido kaip geriausius draugus.