Birželio 7, pirmadienis.
Kažką užvalgę startavome iš viešbučio. Tikslas buvo nakvoti prie Vano ežero, atstumas nusimatė nedidelis - apie 280 km kalnais. Nuo plynaukės leidomės gražiu konjonu, šalia upelio. Padariau esminę klaidą - nesustojau kad Laima išsivirtų savo ekspreso kavos. Kažkaip nepatogu stoti po pusvalandžio tik pradėjus kelionę. Toliau nusimatė irgi gražus kelias per kalnus. Neseniai vėl suaktyvėjo kurdų komunistai (PKK), kiekvienoje sankryžoje įsikasusi turkų žandarmerija su šarvuočiais ir tankais. Sankryžoje, kur mums reikėjo sukti link Agri per kalnus, žandarai atsisakė mus praleisti. Angliškai šnekančių turkų kol kas nepavyko sutikti, bet karininkas rankomis parodė kad mus papjaus ir susprogdins, ir liepė važiuoti per Dugobjazitą. Tai prie mūsų planų pridėjo vos ne pora šimtų kilometrų. Reikėjo kartoti praeitų metų kelią (į Iraną). Oras apsiniaukė, Araratas pasislėpė, pradėjo lynoti. Supratau kad padariau milžinišką klaidą nesustojęs ir neleidęs Laimai išsivirti kavos. Neišgėrusi kavos ji tampa ragana. Pravažiavus Diagubazitą paprašė sustoti, atseit grįš pėsčiomis į Gruziją. Lietus apstojo, sustojau, Laima išsivirė kavos ir aprimo. Persiverėme per maždaug 2800m perėją, bet iš esmės tai plato ir kalnų nesijaučia. Nusileidus prie Vano ežero oras pasitaisė. Ežeras maždaug 1700km aukštyje, apsuptas snieguotų kalnų. Pravažiavome antrą pagal aukštį Turkijos viršūnę - Sufan. Kažkur apie 7 pasiekėme planuotą tikslą - Adilčevaz miestelį. Miestelis puikus, sutvarkytas. Apsistojome LP rekomenduotame viešbutėlyje ir nuėjome atsipalaiduoti į vienintelį apylinkėse alubarį (LP rekomendavo jį kaip išskirtinį viso rajono privalumą). Pereinam į kelionės ritmą.
[nepykite, bet su persiska klaviatura bei persisku interfeisu rasyti labai komplikuota]
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą