Mašiną radau garaže. Labai padorūs žmonės. Kaip ir Irane perkant įprasta tiesiog paduoti piniginę ir pardavėjas išsitraukia tiek pinigų kiek reikia. Važiuojame į Lalish. Tai jezidų pagrindinė šventykla. Jezidai - mišinys pagonyės, zoroatrizmo, islamo ir krikščionybės. Jie garbina puolusį angelą, todėl krikščionys ir islamistai juos laiko šėtono garbintojais. Pasirodo kad mūsų žemėlapiai neturi nieko bendro su realybe. Reikalą dar kompluoja tai, kad miestelių pavadinimai užrašomi visiškai kitaip negu mūsų žemėlapiuose. Taria jie dar visai kitaip. Tarkim "Mosul" pas juos tariamas kaip "Musel". Aiškinamės mosikuodami rankomis.
Iki Lalish važiavome pagal mūsų žemėlapį, t.y. kreivai ir aplinkui, pakeliui vis pasitikslindami. Šventykloje galima vaikščioti tik basomis, palikus batus teko pašokinėti per karštus akmenis. Patekome į vietinių globą. Vedė į požemines olas, braidžiojome po šventus šaltinius. Super egzotika. Kai pradės važiuoti turistai žavesys žlugs. Dabar šliauži urvu vienas, jei matysi priekyje japoną su video kamera... Oloje mėtėme skepetą ant troškimo stulpo. Laimai pavyko pataikyti 2:3. Tai laikomu labai geru pasiekimu, jai seksis. Mano rezultas 1:2. Irgi gerai. Mes laiku suspėjome, mes vieni. Mes pabuvome tikroje vietoje, ir mums ją parodė tikri žmonės. Žmonės, nuoširdžiai norintys parodyti tuo kuo jie tiki. Nesvarbu kad negalime susikalbėti, bet mes supratome vieni kitus.
Kurdai fantastiškai mėgsta fotografuotis. Jei pamato fotoaparatą iš karto rikiuojasi. Fotosesijos užtrunka ilgai, nes tenka fotografuoti įvairiomis kombinacijomis. Juos žavi pats procesas.
Grįže į Dohuk'ą vakare išėjome pasivaikščioti į promenadą palei upelį. Vėsa. Kavinukėje paprašėme stiklinių, susėdome atvirame amfiteatre ir su Laima gėrėme Vano įdėtą gruzinišką vyną. Kol kas Irakas - šalis kur jautiesi fantastiškai saugiai.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą