Šiandien paskutinis šansas nusipirkti dovanų. Man pirkiniai pats sunkiausias veiksmas kelionėje. Kol kas įsigijome tik varinį ąsotį Laimos sodybai Dievogaloje.
LP aprašytame turizmo informaciniame centre sutinkame arbatą begeriančius Marių ir Dalią. Šaunus puikiai angliškai šnekantis centro darbuotojas supranta mūsų problemą ir palydi į valdišką suvenyrų parduotuvę. Pasirinkimas neįpatingas, bet kainos labai žemos. Prisiperkame įvairių mažmožių.
Sutarėm susitikti pirmą valandą, todėl blūdinėjame po turgų. Tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas. Šiaip parduotuvėje aš galiu ištverti ne daugiau kaip valandą (ekstremaliu atveju). Bet kadangi pirkti nieko nereikia, tiesiog vaikštome. Kone pusė turgaus yra skirta kilimams. Jų kalnai. Dideli, maži, įrėminti kaip paveikslai. Kaip suprantu kilimas čia laikomas rimta investicija ir privalomas kiekvieno namo ar buto atributas.
Dar nemaža turgaus dalis yra skirta auksui. Kiekvienas padorus iranietis savo žmonai turi dovanoti auksines apyrankes ir kitokius barškaliukus. Iš tiesų, kuo moterys gali užsiimti jei ne puoštis. Negi po internetą landžioti...
Vakare pasiekiame gido namelį. Pavėlavome, su pikniku jau nieko neįšeis, ką padarysi. Jaučiamės kaip namie. Mūsų viskiukas jau seniai pasibaigęs, vietiniai suorganizuoja razinų samanėsw ir net 200 gramų buteliuką naminio vyno ponioms. Švenčiame iraniško etapo pabaigą - ryt ryte trauksime į Azerbajdžaną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą