Maršrutas: Bandar-e-Azali - Masuleh - Saravan - Rudbar - Zanjan. Viso:
Ryte, protestuodamos prieš mulų režima mūsų ponios vėl išsimaudė nuogos. Vietinių nebuvo, tai buvo apseita be infarktų.
Laima kaip visada visiems norintiems išvirė stiprios ekspreso kavos. Ji pasiryžusi virti kavą bet kada. Kad dar atsirastų grupėje toks mėgėjas virti kad ir makaronus, gyvenimas palengvėtų.
Važiuojame į Masuleh - etnografinį kaimą kalnuose. Miesteliai sutvarkyti, papuošti monumentaliu menu.
Pats Masuleh po panašaus Ushtebin kaimelio per daug turistinis. Sutinkame net vakariečių turistų.
Be abejo tauta už viską turi būti dėkinga "supreme leader" Ajatolai Khomeini ir Prezidentui. Kaip ir prie kiekvieno kaimo ar miestuko prie įvažiavimo lenta su Irano-Irako kare žuvusiais kankiniais.
Kelias į Zanjan gaunasi truputi ekstremalinis. Masuleh užtrukome per ilgai, todėl pietūs atšaukiami. Pusryčių (be Laimos kavos) irgi nebuvo. Kylame nuo 0 metrų prie Kaspijos iki 2600m perėjos. Gyvas tik cigaretėmis.
Pirmas pastebėtas viešbutis Mariui netiko. Jo nuomone bus per daug gatvės triukšmo, reikia ieškoti prie turgaus. Kažkaip nepagaunu kodėl prie turgaus turėtų būti mažiau triukšmo. Apie 6 visi iraniečiai išvažiuoja ir išeina į gatves. Gatvės nurimsta tik apie 10. Vos vos kasamės per kamščius. Sankryžose daug visokių su automatais. Bendrauju su greta slenkančios prestižinės Reno mašinos keleiviu. Po standartinių frazių "iš kur jūs" ir "kaip mes džiaugėmės kad jūs lankotės Irane" sulaukiame pasiūlymo apsistoti pas jį. OK, važiuojame paskui.
Vyrukas, pavadinsiu jį Bankininku, laisvai kalba angliškai ir dirba vertėju Labai Svarbioje Firmoje (berods banke). Sustojus jis mus nuliūdina pasakydamas kad važiuodamas apgalvojo visą situaciją ir pas save mūsų apnakvyndinti negali. Saugumas gali ne taip suprasti. Kviečia išgerti kavos pas save ir kviečia į restoraną - viešoje vietoje jo bendravimą su užsieniečiais supras. Na bent kava gal atgaivins, nors šiaip galėjo anksčiau pasakyti.
Daugiabutis su uždaru kiemu, automatiniais vartais, marmuru išklotas garažas. Vilniuje tokių nemačiau. Batus paliekame laiptinėje. Bankininkas įtartinai pasižiūri į nelabai baltas Mariaus kojas. Gal būt įdegis. Pasiūlo kavą be nuosėdų. Prabangios sofos uždengtos užtiesalais. Pagrindinis kambario akcentas - kompozicija iš tuščių viskio butelių. Jėga! Laisvamanybė ir rezistencija Irane siejama su viskio vartojimu. Geri - reiškia rezistentas egzistuojančiai valdžiai. Kad nueiti į tualetą reikia užsidėti šlepetes. Žvilgterėjęs į Mariaus kojas Bankininkas paporina kaip sunku nutrinti pėdsakus nuo marmurinių plytelių. Gali būti. Ačiu, gal tiek to tų restoranų. Ir Irane yra pižonų. Atsisveikiname.
Kamštyje slenkame link turgaus. Komanda eina ieškoti viešučio, aš lieku mašinoj. Tai nėra taip paprasta. Iraniečiai smalsūs kaip vaikai. Tuoj pat pasijauti apsuptas būrio, atsakinėji į klausimus iš kur ir dėkoji už siūlomą pagalbą. Keista, bet Lietuvą žino - iš karto išgirsti "Baltic States". Mažiau išprusę "Litvania" painioja su "Ispania". Tiek to, abi šalys čia vienodai egzotiškos.
Zanjan garsėja pyragaičiais (Mariui bus atgaiva) ir dirbiniais iš vario.
Viešbutis - klasikinė skylė su tualetu ir dušu koridoriuje, bet tik 8 USD už kambarį plius 2USD papildomai už dušą. Marius su Dalia nulėkė į turgų, mes su Laima traukiam galu gale pavalgyti. Kebabaninėj Laima persimeta keliais žodžiais su prie gretimo stalelio sėdinčia iraniete. Grįžus į viešbutį ši iranietė jau mūsų laukia. Jos vyras su mašina ir siūlo parodyti miestą. Aš kažkaip šiandien linkęs nulūžti ir išgėręs porą butelių iraniško a la alaus (reto šlykštumo) eiti miegoti. Bet pasirašau trumpai ekskursijai. Ponia pasirodo farmacijos kompanijos darbuotoja, vyras - kompiuteristas universitete. Jos anglų kalbos žinios saikingos (ne taip kaip Bankininko), vyro aplamai nulinės. Bet labai malonūs ir šilti žmonės. Tam pajusti nereikia jokių kalbos žinių. Užvažiuojame ant kalno pasigrožėti miesto panorama. Pakviečiami arbatos į namus. Daugiabutis namas gražus ir prabangus - mūsų dėstytojai tokiuose negyvena. Iš karto gauname pasiūlymą likti nakvynei ir dar pasikviesti Marių su Dalia. Jei liktume dar vienai nakčiai, parodytų miestą ir apylinkes. Norėtusi, bet turime važiuoti. Dovanų gauname Irano žemėlpį. Farsi kalba, bet tikslesnis negu turime. Sudėjus abu gal palengvės navigacija.
Viešbutyje geriu alų (reto šlykštumo), žiūriu pro langą ir prisimenu Sruogos parasyta a la Tysliava eilėraštį
O Sena Sena, mylimoji Sena,
Koks velnias čia mane atgrūdo,
Ar ne būt užtekę
Suvalkijos prūdo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą