Puikiai papusryčiavome. Marius su pasididžiavimu apsimovė savo turguje nupirktas kurdiškas kelnes. Labai puikus modelis - jos praktiškai amžinos, nesvarbu kiek augs talija. Vienintelė problema kad neteisingai surišus virvelę - nukrenta. Marius kelnių užrišimo technologijos kolkas neįvaldes.
Kaip visada traukiame į turgų. Kurdistane yra ir laisvamanybės požymių - erotiškai demonstruojama nepridengta galva.
Mariui reikia nusipirkti juostą prie kelnių ir pasitobulinti jų užrišime. Kurdės juokiasi iš žioplų užsieniečių - kaip galima nemokėti užsirišti kelnių. Gal tie užsieniečiai aplamai nieko nemoka...
Kaip visada apie mašiną pilna geranoriškų žioplių.
Vėl traukiame į kalnus. Rugius pjauna su dalgiais.
Sustojame pasivaikščioti, tuoj pat sustoja autobusas nusifotografuoti su mumis. Tuoj imsimės jaustis kaip TV žvaigždės.
Noriu padaryti pavyzdingą dieną. Kadangi valgėme pusryčius (buvo įskaičiuota į nakvynę), prie perėjos pamatę upelį ir du medžius stojame priešpiečiams. Po kitu medžiu įsikūrusi kurdų šeimyna, gal 20 žmonių. Aišku, piknikauja. Iš kart mums atneša arbatos. Angliškai nieks nekalba, bet tai nelabai svarbu - užtenka šypsenų ir pamosikavimų rankomis. Stovinčiame taksi paleidžiama muzika ir prasideda kurdiški tautiniai šokiai. Kažkaip su ramiu lanču eilinį kartą nesigavo - atmosfera tokia crasy kad tenka arba šokti, arba fotografuoti. Ponios pagavo žingsnį ir visa kompanija su entuziazmu eina ratuku pievelėje. Vedantysis moja skarele. Visiems linksma. Taip. Islamas. Iranas. Kurdistanas. Irako pasienis. Ekstremali kelionė. Niekad nebūčiau pagalvojęs kad tarpusavyje visiškai nesusišnekanti publika jaustųsi taip smagiai.
Kol šokame išverdami ryžiai ir iškepami kebabai. Savaime suprantame mes pakviečiami pietų. Nuo kalnų upelyje vėstančių arbūzų atsisakome - reikia važiuoti. Nuostabi diena!
Pasiekiame Bonab miestelį. Čia Irano atominės energetikos centras. Jei kas paleis raketą, tai būtent šičia. Yra vienintelis prabangus viešbutis. Suplojame kone po 26USD už kambarį. Yra net televizorius. Įsijungiam. Teherane Achmenidžado rėmėjai suorganizavo palaikymo mitingą. Minios iraniečių stovinčių karštyje ir skanduojančių. Matyt "Mirtis Amerikai" - tai gero tono požymis šiuose kraštuose. Labai primena sovietmetį.
Bonab nedidelis miestukas kelių kryžkelėje. Įsikūrėme gyvenimo centre - prie autobusų stoties. Daugybė parduotuvėlių ir užkandinių. Su Laima įsikuriame ant kilimo ir geriame arbatą. Priešais vyrukas molinėje statinėje kepa duoną. Duona plona, iškepa greitai. Vis dar degančią paduoda mums, mes sėdime, valgome ir geriame arbatą. Jau tikrai pajutę kelionės draivą. Keliauji dėl tokių pojūčių. Atsidurti kažkur ir pukiai jaustis.
Viešbutyje televizorius gal ketvirtą kartą rodo tą patį mitingą. Matyt valdžia gilioj duobėj. Primena "Gulbių ežerą" 1991.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą