Iranas 2009. Kelionė. Sienos kirtimas

Maršrutas: Dogubayzit - - Bazargan (TR-IR border) – Maku – Black Church – Chalderan – Khoy. Viso:

Pusryčiaujame viešbutėlio terasoje. Atrodo visai šalia Araratas. Šiandien turim pasiekti savo tikslą – Iraną.

Prie sienos sustojame suslėpti kontrabandos – 3 litrus viskio. Du butelius sukišame į miegmaišius, vieną į Laimos kuprinę – mano įsivaizdavimu iranietis turėtų bijoti knistis po moters kuprinę.

Išvažiuoti iš Turkijos padeda nežinia iš kur išdygęs help'eris – prašo 20EUR bet laimingas nubėga su 10. Akivaizdžiai permokėjom. Irano pusėje į mus grėsmingai žiūri du ajatolos Chomejniai – buvęs ir esamas. Siena uždaryta, Irano pareigūnai gal pietauja o gal meldžiasi. Prie manęs prieina žmogus ir pakviečia prieti prie sienos – Irano pusėj manęs ten laukia mūsų gidas mr. H. Jis aiškina – turim tik išvažiuoti iš Turkijos, o Irano pusėj jis viską sutvarkys. Bet išvažiuoti sunku nes Irano siena uždaryta.

Pagaliau atsidaro siena ir prasideda lenktynės. Turkijos pusėje burys tuščių mikroautobusų susibūrę į krūvą kuri ties Irano vartais turi sutilpti į dvi eiles. Atsidaro siena ir gera valanda „lenktynių“. Turi kaip galima prisispausti prie priekyje esančios mašinos ir blokuoti lendančias iš šonų. Pralaimiu dvi mašinas. Bet Irano pusėje atsilošiu – mr. H. išpildo savo pažadą ir mes eilės priekyje. Porą valandų mums formina Cornet de Passage – idiotizmą kurį turi tik 7 šalys pasaulyje. Išsikeičiame pinigus – už 100 USD gauni beveik milijoną realų. Kadangi banknotai solidūs ir didžiausia kupiūra tik 50 000 IRR (apie 5 USD), gaunu solidžią krūvą 20-tūkstantinių. Nėra nei kalbos apie bandymą jas sukišti š kelnių kišenę – mano kelnės neatlaikytų. Jau ant sienos mūsų ponios pereina į iranietišką dress code – užpakaliukai pridengti o galva apmuturiuota skara. Kažkodėl pagal Mahometo nurodymus moters plaukai laikoma pačia seksualiausia vieta ir pasirodymas be skarelės vieningai yra vertinamas kaip eksibicionizmas, t.y. pasirodymas nuogai. Už tai baudžiama. Kadangi moterys už savo poelgius neatsako, už jas atsakysime mes su Mariumi. Be vairavimo turėsiu stebėti ar nenukritusi skarelė. Mums šortai irgi draudžiami – gal plaukuotos kojos irgi atrodo seksualiai...
Apie 6 pagaliau mus įleidžia į Iraną. Mašinos net neapžiūrėjo. Po sėdyne dar randu pora alaus skardinių – galėjau įsidėti daugiau... 
Per stumdymasi ant sienos baigiasi dizelis Terrane. Mr. H. staigia suorganizuoja pora kanistrų dizelio už žiaurią spekuliacinę kainą. Sumoku net 8usd už 40 litrų dizelio (t.y pusę lito už litrą).
Iraną įsivaizdavau kaip akmenuotą dykumą kur šliaužioja gyvatės ir stovi apsmurgę namukai. Pirmasis miestelis Maku nuvylė – puikus asfaltas, visur gražiai pakirpta žolytė, gėlės ir puikiai sutvarkyti namai. Lietuvos miesteliai atrodo skurdžiau.

Iki Irano Prezidento rinkimų likusios tik dvi dienos. Gatvės ir mašinos apklijuotos Achmedižano ir opozicionieriaus Mossavi plakatais. Matosi kad aistros verda...

Sieną pervažiavau su mūsų ekspedicijos marškinėliais. Savo draugo Gedimino paprašiau pagaminti marškinėlius su užrašu „Lithuania – Iran eXpedition 2009“. Į klausimą apie spalvą atsakiau „kažką žalią“. Tyčia ar netyčia, bet dideliam opozicionieriaus mr. H. džiaugsmui Gedo parinkta salotinė spalva yra Mossavi rinkiminė spalva. Taip, dabar po Iraną važinėsime kaip opozicinio kandidato Mossavi rėmėjai.
Mūsų gidas mr. H. Jau suplanavęs maršrutą – užvažiuosime į armėnų Qareh Kalisa (Black Church, įkurta 0043) bažnyčią ir nakvosime Jolfa miestelyje. Mano supratimu mes ją pasiektume tik apie 2 nakties. Matosi jis optimistas. Žiūrėsim.
Nusukam nuo kelio į šoną. Puikus asfaltas. Kalnai. Pavasaris, žydi gėlės. Mano ITM žemėlapis apie šį kelią nežino, GPS navigatorius su rusiškais genštabiniais žemėlapiais rodo kad važiuojame kalnų takeliu. Siurprizas.
Pakylame į apie 2200m aukštį. Jaučiu kad kad kažkas ne taip su stabdžiais – stabdo, bet pedalas ne toks. Sustojame prie bažnyčios. Patikrinu ratus – vienas karštas. Nenoriu liūdinti publikos – tegu ramiai apžiūri bažnyčią.

 
Jau apie 9. Pasirinkimas: bandyti važiuoti iki artimiausio miestelio ir remontuotis (rizika – galim rimčiau apgadinti mašiną ar užsidegti – visgi kalnai) arba nakvoti plynaukštėje prie kelių molinių trobelių. Nusprendžiame rizikuoti ir važiuoti iki Khoy miestelio. Apie 90 km.
Kelias tikras kalnų, matyt gražus bet važiuoti tenka autopilotu. Po rankinio stabdžio patampymo ratas nebekaista, bet stengiu leistis nestabdydamas. Jei atsisakytų stabdžiai būtų problemų.
Įvažiuojame i Khoy. Miestukas nedidelis, bet pilnas mašinų. Nemažai policijos ir kariškių. Po miestelį mašinų kolonomis makaluojasi Mossavi rėmėjai su vėliavomis, pypsenimas ir triukšmas.
mr. H. žinios apie viešbučius yra nulinės. Kol važinėjamės Marius pastebi viešbutį. Būna ir geresnių, bet tik 43 000IRR (43 usd) už 3 kambarius. Dušas ir tualetas koridoriukyje. Kriauklės vyrams ir moterims atskirai. Tinka.
Kol nagrinėjamas viešbutis mašinoje išgeriu alų. Kad nekankintų savo buvimu. Ir šiaip nusikaliau. Ne kasdien veži kontrabandą į Iraną.
mr. H. randa valgyklėlę, jau užsidarinėja, todėl gauname vienkartinius indus su ryžiais ir vištiena.
Pirmą vakarą Irane pažymime Metaxa. 
Naktį praradau budrumą. Laima 2 metrus į tualetą prabėgo be skaros. Nors mes aukšte vieni, bet menedžeris pastebėjo. Gavau perspėjimą. 
Welcome to Islamic Respublic of Iran :-)