Džiugu kad startuoju pavalgęs. Jei yra bent vienas pavalgymas per dieną tai labai gerai. Šiaip valgymui lygtai niekas nekliudytų - maistas pigus, mašinoje pilna makaronų, konservų, sriubų ir kitokio gėrio. Tiesiog neužtenka laiko ir nėra norinčių gaminti. Marius - saldymynų ir vaisių mėgėjas, visą laiką ką nors griaužia. Ponios rūpinasi figūra. Nori nenori man ir tenka rūpintis figūra :-)
Bonae aplankome vietinę mečetę. Salės grindys padengtos kilimais, dėželėje sudėti moliniai "sausainiai" pasikišti po kakta. Žmonių nėra.
Skambinu giduj. Jis turėtų keliauti su prancūzų šeimyna. Džiugi žinia - jis supainiojo June su July, jie atvažiuos sekantį mėnesį. Kviečia pas save į kaimą. Padarysime piknikėlį ir padės pervažiuoti sieną.
Traukiame prie Urmijos. Tai didžiulis uždruskėjęs ežeras. GPS navigatorius su rusiškais genštabiniais žemėlapiais rodo kad dar pavažiavus pora šimtų metrų pasieksime ežero pakarantę. Išnyra vietinis džipas su dviemis civiliais vyrukais. Yra ko pasiklausti kelio. Marius juos kaip visada nupaveiksluoja. Tik kad vyrukams prie diržų racijos. Ištraukia pažymėjimus - policija. Bent taip tvirtina. Nesu farsi kalbos specialistas, o šiuolaikinės technikos sąlygomis bet kokį pažymėjimą nusipiešti juokų darbas.
"Ten tikrai nepravažiuosite" - paaiškina mums. "Sekite iš paskos". Be abejo mūsų džipas "kietesnis", galėtume pabandyti pabėgti "atsimėtydami" uogienių stiklainiais ir Mariaus nupirktais vaisiais. Realybėje riedame iš paskos mąstydami kur mes pakliūsime...
Važiuojame kone 30 kilometrų. Apleista turistinė vieta, ilgas tiltas į Urmijos ežerą. Kažką pastačius ežero lygis nukrito pora metrų ir įrenginėtas uostelis tapo druskos lauku. Dėkojame policijai. Jie paparašo Mariaus išrinti savo atvaizdus, palieka telefonus "jeigu ką" ir maloniai atsisveikinę išnyksta. Mūsų angelai sargai :-)
Pasukame į Kandovan kaimelį. Kaimelis iškaltas smiltainio uolose. Tokia turistinė vieta, prekiajama "vietiniais" Kandovano graikiškais riešutais. Vienu metu parduodama tiek riešutų kiek matyt nesurenkame per metus. Svarbu "brandas". Laimai duodama paragauti riešutų (labai skanių), ji nusiprka maišelį (bjaurių, matyt atvežtų iš Kinijos). Įprastas turistų maustymo triukas.
Čia yra net viešbutis užsieniečiams, irgi iškaltas oloje. Kaina tik 300USD už kambarį (su džiakuzi). Įdomu, ar atsiranda tokių idiotų?
Bevaikštinėjant po kaimelį vietinis pakviečia pasižiūrėti vidun. Poto Laimą užsodina ant asiliuko. Poto Laimai rodo kaip laikomos avys oloje kalno viduje. Visą raikalą sugadinu aš blykstelės blykste oloje. Visas būrys avių neria laukan į kaimą, vietinis keikdamasis paskui. Mes ir tyliai pasišalinam...
Įvažiuojame į Tabrizą. Tai ketvirtas pagal dydį Irano miestas, virš milijono gyventojų. Sėkmingai nepasiklystame. Aš lieku mašinoje, komanda ieško viešbučio. Su Laima įsikuriame viešbutėlio ketvirtame aukšte. Numeris su dušu ir WC, bet labai spartietiškas. Tarp lovų vos galima praeiti. Yra šaldytuvas. Norint įeiti į dušą jį reikia pristumt prie durų. Norint atidaryti kambario duris reikia pristumti prie dušo. Įdedu vietinio "alaus" ir traukiame į turgų. Beje, viešbutlyje sutikome užsieniečių porelę. Vyrukas net buvęs Lietuvoje.
Turgus milžiniškas, užima visą kvartalą. Po dengtu stogu įvairiausi praėjimai, didžiulės prekybos salės. Viskas paslaptingoje prieblandoje. Viskas užsidarinėja, teks ateiti rytoj.
LP gide surandame "City restoran". Turėtų būtį geras. Kažkur už kilometro. Gaudau taksi ir pusvalandį bandome išaiškinti savo užmanymą vairuotojui. Miesto planą jis akivaizdžiai mato pirmą kartą, juolab nepažistamomis raidėmis. Paskui kažkur veža. Paprašome sustoti kad per daug nenutolti. Paduodu 10 000 realų banknotą (apie 1 USD). Vairuotojas nepaleidžia kol neatiduoda 5000 gražos.
Puikiai pavakarieniaujame už 10 dolerių. Beje, Irano restoranuose kaip ir pas mus nerūkoma.
Įdomu kaip pavyksta išgyventi Daliai. Jie su Mariumi vaikšto atskirai nuo mūsų, bet kaip suprantu pasitenkina tuo kad Marius turguje prisiragauja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą