Iranas 2009. Kelionė. Tabriz - Astara

Keliamės ir traukiame į turgų. Pusryčiams galima nusipirkti virtų kiaušinių ir duonos, bet aš norėčiau kiaušinienės. Pavyksta.











Šiandien paskutinis šansas nusipirkti dovanų. Man pirkiniai pats sunkiausias veiksmas kelionėje. Kol kas įsigijome tik varinį ąsotį Laimos sodybai Dievogaloje.

LP aprašytame turizmo informaciniame centre sutinkame arbatą begeriančius Marių ir Dalią. Šaunus puikiai angliškai šnekantis centro darbuotojas supranta mūsų problemą ir palydi į valdišką suvenyrų parduotuvę. Pasirinkimas neįpatingas, bet kainos labai žemos. Prisiperkame įvairių mažmožių.

Sutarėm susitikti pirmą valandą, todėl blūdinėjame po turgų. Tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas. Šiaip parduotuvėje aš galiu ištverti ne daugiau kaip valandą (ekstremaliu atveju). Bet kadangi pirkti nieko nereikia, tiesiog vaikštome. Kone pusė turgaus yra skirta kilimams. Jų kalnai. Dideli, maži, įrėminti kaip paveikslai. Kaip suprantu kilimas čia laikomas rimta investicija ir privalomas kiekvieno namo ar buto atributas.












Dar nemaža turgaus dalis yra skirta auksui. Kiekvienas padorus iranietis savo žmonai turi dovanoti auksines apyrankes ir kitokius barškaliukus. Iš tiesų, kuo moterys gali užsiimti jei ne puoštis. Negi po internetą landžioti...













Vakare pasiekiame gido namelį. Pavėlavome, su pikniku jau nieko neįšeis, ką padarysi. Jaučiamės kaip namie. Mūsų viskiukas jau seniai pasibaigęs, vietiniai suorganizuoja razinų samanėsw ir net 200 gramų buteliuką naminio vyno ponioms. Švenčiame iraniško etapo pabaigą - ryt ryte trauksime į Azerbajdžaną.

Iranas 2009. Kelionė. Bonab - Tabriz

Viešbutis buvo prabangus - dušas, TV, dar gavome pusryčius. Bonab pagal LP gidą yra didelis atominių tyrinėjimų centras. Gal čia mulos konstruoja islamišką atominę bombą. Tokiuosi vietose svarbiausia nenufotografuoti to ko nereikia. Kadangi ko negalima fotografuoti nežinai, tai geriau iš vis nefotografuoti. Gal kokia suklypusi bakūžė pasirodys strateginiu objektu. Ar į chidžabą įsisiautusi ponia - įslaptinta atominės fizikos ekspertė. Tada kalėjimas :-(

Džiugu kad startuoju pavalgęs. Jei yra bent vienas pavalgymas per dieną tai labai gerai. Šiaip valgymui lygtai niekas nekliudytų - maistas pigus, mašinoje pilna makaronų, konservų, sriubų ir kitokio gėrio. Tiesiog neužtenka laiko ir nėra norinčių gaminti. Marius - saldymynų ir vaisių mėgėjas, visą laiką ką nors griaužia. Ponios rūpinasi figūra. Nori nenori man ir tenka rūpintis figūra :-)

Bonae aplankome vietinę mečetę. Salės grindys padengtos kilimais, dėželėje sudėti moliniai "sausainiai" pasikišti po kakta. Žmonių nėra.



Skambinu giduj. Jis turėtų keliauti su prancūzų šeimyna. Džiugi žinia - jis supainiojo June su July, jie atvažiuos sekantį mėnesį. Kviečia pas save į kaimą. Padarysime piknikėlį ir padės pervažiuoti sieną.

Traukiame prie Urmijos. Tai didžiulis uždruskėjęs ežeras. GPS navigatorius su rusiškais genštabiniais žemėlapiais rodo kad dar pavažiavus pora šimtų metrų pasieksime ežero pakarantę. Išnyra vietinis džipas su dviemis civiliais vyrukais. Yra ko pasiklausti kelio. Marius juos kaip visada nupaveiksluoja. Tik kad vyrukams prie diržų racijos. Ištraukia pažymėjimus - policija. Bent taip tvirtina. Nesu farsi kalbos specialistas, o šiuolaikinės technikos sąlygomis bet kokį pažymėjimą nusipiešti juokų darbas.
"Ten tikrai nepravažiuosite" - paaiškina mums. "Sekite iš paskos". Be abejo mūsų džipas "kietesnis", galėtume pabandyti pabėgti "atsimėtydami" uogienių stiklainiais ir Mariaus nupirktais vaisiais. Realybėje riedame iš paskos mąstydami kur mes pakliūsime...

Važiuojame kone 30 kilometrų. Apleista turistinė vieta, ilgas tiltas į Urmijos ežerą. Kažką pastačius ežero lygis nukrito pora metrų ir įrenginėtas uostelis tapo druskos lauku. Dėkojame policijai. Jie paparašo Mariaus išrinti savo atvaizdus, palieka telefonus "jeigu ką" ir maloniai atsisveikinę išnyksta. Mūsų angelai sargai :-)













Pasukame į Kandovan kaimelį. Kaimelis iškaltas smiltainio uolose. Tokia turistinė vieta, prekiajama "vietiniais" Kandovano graikiškais riešutais. Vienu metu parduodama tiek riešutų kiek matyt nesurenkame per metus. Svarbu "brandas". Laimai duodama paragauti riešutų (labai skanių), ji nusiprka maišelį (bjaurių, matyt atvežtų iš Kinijos). Įprastas turistų maustymo triukas.







Čia yra net viešbutis užsieniečiams, irgi iškaltas oloje. Kaina tik 300USD už kambarį (su džiakuzi). Įdomu, ar atsiranda tokių idiotų?

Bevaikštinėjant po kaimelį vietinis pakviečia pasižiūrėti vidun. Poto Laimą užsodina ant asiliuko. Poto Laimai rodo kaip laikomos avys oloje kalno viduje. Visą raikalą sugadinu aš blykstelės blykste oloje. Visas būrys avių neria laukan į kaimą, vietinis keikdamasis paskui. Mes ir tyliai pasišalinam...







Įvažiuojame į Tabrizą. Tai ketvirtas pagal dydį Irano miestas, virš milijono gyventojų. Sėkmingai nepasiklystame. Aš lieku mašinoje, komanda ieško viešbučio. Su Laima įsikuriame viešbutėlio ketvirtame aukšte. Numeris su dušu ir WC, bet labai spartietiškas. Tarp lovų vos galima praeiti. Yra šaldytuvas. Norint įeiti į dušą jį reikia pristumt prie durų. Norint atidaryti kambario duris reikia pristumti prie dušo. Įdedu vietinio "alaus" ir traukiame į turgų. Beje, viešbutlyje sutikome užsieniečių porelę. Vyrukas net buvęs Lietuvoje.

Turgus milžiniškas, užima visą kvartalą. Po dengtu stogu įvairiausi praėjimai, didžiulės prekybos salės. Viskas paslaptingoje prieblandoje. Viskas užsidarinėja, teks ateiti rytoj.

LP gide surandame "City restoran". Turėtų būtį geras. Kažkur už kilometro. Gaudau taksi ir pusvalandį bandome išaiškinti savo užmanymą vairuotojui. Miesto planą jis akivaizdžiai mato pirmą kartą, juolab nepažistamomis raidėmis. Paskui kažkur veža. Paprašome sustoti kad per daug nenutolti. Paduodu 10 000 realų banknotą (apie 1 USD). Vairuotojas nepaleidžia kol neatiduoda 5000 gražos.

Puikiai pavakarieniaujame už 10 dolerių. Beje, Irano restoranuose kaip ir pas mus nerūkoma.

Įdomu kaip pavyksta išgyventi Daliai. Jie su Mariumi vaikšto atskirai nuo mūsų, bet kaip suprantu pasitenkina tuo kad Marius turguje prisiragauja.

Iranas 2009. Kelionė. Marivan - Bonab

Išsimiegojau puikiai. Girdėjau kažkokius pašnekesius apie knarkimą, bet spėju kad tai ne apie mane. Aš nieko negirdėjau. Už namelį sumokėjome kone 50 USD (su pusryčiais).
Puikiai papusryčiavome. Marius su pasididžiavimu apsimovė savo turguje nupirktas kurdiškas kelnes. Labai puikus modelis - jos praktiškai amžinos, nesvarbu kiek augs talija. Vienintelė problema kad neteisingai surišus virvelę - nukrenta. Marius kelnių užrišimo technologijos kolkas neįvaldes.



Kaip visada traukiame į turgų. Kurdistane yra ir laisvamanybės požymių - erotiškai demonstruojama nepridengta galva.



Mariui reikia nusipirkti juostą prie kelnių ir pasitobulinti jų užrišime. Kurdės juokiasi iš žioplų užsieniečių - kaip galima nemokėti užsirišti kelnių. Gal tie užsieniečiai aplamai nieko nemoka...









Kaip visada apie mašiną pilna geranoriškų žioplių.



Vėl traukiame į kalnus. Rugius pjauna su dalgiais.



Sustojame pasivaikščioti, tuoj pat sustoja autobusas nusifotografuoti su mumis. Tuoj imsimės jaustis kaip TV žvaigždės.



Noriu padaryti pavyzdingą dieną. Kadangi valgėme pusryčius (buvo įskaičiuota į nakvynę), prie perėjos pamatę upelį ir du medžius stojame priešpiečiams. Po kitu medžiu įsikūrusi kurdų šeimyna, gal 20 žmonių. Aišku, piknikauja. Iš kart mums atneša arbatos. Angliškai nieks nekalba, bet tai nelabai svarbu - užtenka šypsenų ir pamosikavimų rankomis. Stovinčiame taksi paleidžiama muzika ir prasideda kurdiški tautiniai šokiai. Kažkaip su ramiu lanču eilinį kartą nesigavo - atmosfera tokia crasy kad tenka arba šokti, arba fotografuoti. Ponios pagavo žingsnį ir visa kompanija su entuziazmu eina ratuku pievelėje. Vedantysis moja skarele. Visiems linksma. Taip. Islamas. Iranas. Kurdistanas. Irako pasienis. Ekstremali kelionė. Niekad nebūčiau pagalvojęs kad tarpusavyje visiškai nesusišnekanti publika jaustųsi taip smagiai.












Kol šokame išverdami ryžiai ir iškepami kebabai. Savaime suprantame mes pakviečiami pietų. Nuo kalnų upelyje vėstančių arbūzų atsisakome - reikia važiuoti. Nuostabi diena!







Pasiekiame Bonab miestelį. Čia Irano atominės energetikos centras. Jei kas paleis raketą, tai būtent šičia. Yra vienintelis prabangus viešbutis. Suplojame kone po 26USD už kambarį. Yra net televizorius. Įsijungiam. Teherane Achmenidžado rėmėjai suorganizavo palaikymo mitingą. Minios iraniečių stovinčių karštyje ir skanduojančių. Matyt "Mirtis Amerikai" - tai gero tono požymis šiuose kraštuose. Labai primena sovietmetį.

Bonab nedidelis miestukas kelių kryžkelėje. Įsikūrėme gyvenimo centre - prie autobusų stoties. Daugybė parduotuvėlių ir užkandinių. Su Laima įsikuriame ant kilimo ir geriame arbatą. Priešais vyrukas molinėje statinėje kepa duoną. Duona plona, iškepa greitai. Vis dar degančią paduoda mums, mes sėdime, valgome ir geriame arbatą. Jau tikrai pajutę kelionės draivą. Keliauji dėl tokių pojūčių. Atsidurti kažkur ir pukiai jaustis.

Viešbutyje televizorius gal ketvirtą kartą rodo tą patį mitingą. Matyt valdžia gilioj duobėj. Primena "Gulbių ežerą" 1991.

Iranas 2009. Kelionė. Sanandaj - Ravansar - Paveh - Marivan

Pusryčių pas mus ateina ir Dalia - Marius maitinasi turguje. Jų viešbutėlyje dėl karšto vandens neapgavo - 11 valandą vakaro įjungė. Tačiau tuo pat metu išjungė šaltą vandenį. Linksmuoliai.

Šiandien trauksim per Irano Kurdistaną. Lonely Planet tvirtina kad čia vienas iš gražiausių Irano kraštovaizdžių. Mr. H. įnirtingai siūlė čia nevažiuoti. Kelias eina šalia Irako sienos per kurią vyksta šnapso kontrabanda. O kontrabandininkai nelabai toleruoja žiūrovus. Rizikuojame.

Sustoję poilsiui pasigrožime klasikiniu Irano automobiliu - Peykan. Turbūt 90 proc. viso autoparko sudaro būtent šis 60-tų metų inžinierinės minties stebūklas. Nepaisant savo neįspūdingo dydžio jis ryja 14 litrų benzino 100 kilometrų. Nors modelis sukurtas Anglijoje, jis primena nesantuokinį rusiškos "Volgos" ir "Moskvičiaus" kūdikį.





Piknikavimas yra iraniečių tautinis sportas. Jie su savo samovarais gali įsikurti bet kurioje vietoje - kad ir automagistralės skiriamoje juostoje. Ir mėgautis poilsiu "laukinėje gamtoje". Mašinose visada yra reikalingas inventorius.







Kelias kyla į kalnus. Kitoje slėnio pusėje - Irakas. Kai po antro pasaulinio karo buvo brėžiamos valstybių ribos kurdams nepasisekė - jų gyvenamos teritorijos liko padalintos tarp Turkijos, Irako ir Irano. Vaizdai fantastiški, bet nefotografuojami - viską dengia geltona migla. Pradžioje galvojome kad tai rūkas, bet poto supratome kad tai iš Irako dykumų atneštos smėlio audros liekanos. Jautiesi stipriai smėlėtas.
Skirtingai nuo Azerbaidžano sienos pasienio įtvirtinimų beveik nesimato.

Stojame "čaichanoje" arbatos. Laima iškart suorganizuoja kavos, Marius susižavėjęs kaljanu. Mums davė "neužturbintą", be opiumo. Bet nepalyginsi su egiptietišku turistiniu variantu. Kurdės labai laisvų pažiūrų, viena pati manęs paprašo nusifotgrafuoti kartu. Neįtikėtina!





Sankryžoje vos nenusukame į Iraką. Vaikinai su automatais nurodo teisingą kelią. Gaila kad įdomiausių personažų negalima fotografuoti.





Padarome fotosesiją. Marius nuo emocijų tiesiog kyla į orą.









Marivano pakraštyje surandame fantastišką motelį. Apačioje ežeras, kitoje pusėje matosi Irako šviesos. Didžiulis kambarys su trimis lovomis ir sėdimu unitazu. Fantastiškai smagu galu gale pasėdėti. Iraniečių supratimas apie lovų minkštumą yra labai specifinis - kiek nakvojom, jausmas buvo kad miegotum tiesiai ant lentų. Kadangi vienos lovos trūksta su entuziazmu sutinku miegoti ant pripučiamo čiužinio.

Smagiai pavalgome. Šiandien pavyzdinga diena: valgėme pusryčius, suvalgiau sriubą per pietus ir dar nuostabi žuvis vakarienei. Blogai užsukau kamštį ir čiužinys naktį išsileido - ne problema!