Iranas 2009. Kelionė. Zanjan - Takht-e Soleyman

Ryte daviau suprasti, kad reikia keisti kelionės stilių ir pradėti valgyti. Marius irgi suprato kad mano nusistatymas tvirtas, ir variantas su pyragaičiais, duona ar melionu nepraeis. Mano norai nebuvo labai ekstremalūs: tiesiog kiaušinienė iš dviejų kiaušinių (be pomidorų, specialiai buvau išmokęs farsi šio išsireiškimo) ir arbata.
Mariaus nuomone visais kebliais atvejais reikia eiti į turgų. Kiaušinienė čia matyt nebuvo populiari, bet radome turgaus kampelį kur kepamos kepenėlės su svogūnais. Sienos buvo papuoštos erotiniais paveiksliukais.




Na aš nesu specialistas, bet lyčių santykių problema ten yra gan komplikuota. Vyra ir moterys gyvena atskiruose pasauliuose. Paną pakibinti gali tik apsivedęs (t.y. sumokėjęs $$$). Jei vyrukas su pana bus užklupti vienumoje tai siūloma arba apsivesti, arba būti užmėtyti akmenimis. Dažniausiai pinigų vyrukas neturi, teismas tokiais atvejais tiesiog įkeičia jo koją ar ranką. Šsiskirti paprasta (užtenka tris kartus pasakyti "išeik"), bet kitai pusei lieka įkeistas turtas :-) Jei abu jau vedę, tai taikomas tik antras variantas. Užmėtymas akmenimis atliekamas demokratiškai: abu įkasami, poto nukentėjusieji svaido akmenis. Jei pavyks atsikasti tai tavo sėkmė. Tiesa, vyrus užkasa įki pusės, moteris - iki kaklo. Šariato teisė, nepasikeitusi nuo 8 amžiaus :-).
Jei du vyrukai vaikšto kartu tai jie tiesiog draugai...





Pirmą kartą tenka piltis kurą vieniems, t.y. be gido. Lengvieji automobiliai važinėja benzinu, degalinės jiems yra tik miestuose. Ir eilės tikrai rimtos. Sunkvežimiai važinėja dyzeliu, degalinės retai ir tik už miesto. Mes jau buvome beveik sausi ir skubiai reikėjo prisipildyti. Pakeliui sutiktam žmogui rodydamas į save šūktelėjau:
-Gazolin!!!
-Iran! - oriai atsakė anas.
Matyt dabar pasklis pasakojimas apie sutiktus keliautojus iš tolimos Gazolin šalies.

Radom degalinę. Kurui įsipilti reikalinga speciali kortelė, bet ją iš karto paskolina paslaugus vairuotojas. Nemokamai. Mokam apie 1USD už 60 litrų dyzelio. Marius sako kad tokias momentais mano veidas tampa įpatingas :-)

Vėl kalnuose. Pusdykumė. Keista, bet yra telefonai automatai.








Aplenkia motociklas su policinku. Gale sėdi kareivis su kalašnikovu. Policinkas rodo kad sustotume. Kadangi argumentai rimti stojame nedelsdami, tuo pat metu dėl visa ko slėpdami fotoaparatus. Kareivis priėga prie mašinos ir labai įtikinamai atkreipia į mus automatą. Gal mes ką nors pamatėme? Gal čia gaminama Irano atominė bomba? Prieina policinkas. Švaria anglų kalba pasiteiruaja:
- kaip smagu jus matyti Irane? Gal turite kokių problemų? Gal reikiamkokios pagalbos?
Užtikriname kad iki šiol jokių problemų neturėjome. Maloniai atsisveikiname. Juokdarys, blin :-)

Vietos negyvenamos ir egzotiškos. Kaip ir teigė Lonely Planet pravažiuojame įdomius kalnų kaimelius. Jie labai ekologiški. Namai drėbti iš molio, apkūrenami š.... Jei namas neprižiūrimas jis lieka molio krūva plius keletas rastų, tinkamų kito namo perdengimui.








Jaučiasi kad žmonės kitokie - moterys leidžiasi fotografuojamos ir apdarai ne vien juodi. Artėjame prie Irano Kurdistano.




Pagaliau vienoj iš įdomiausių Irano vietų. Takht-e Soleyman - Saliamono sostas. Tai kalnuose esanti zoroatristų šventykla. Ugnikalnio viršuje mažas ežerėlis, aplink galingi griuvėsiai. Ugnis, žemė, vanduo ir vėjas. Nebėra tik iš kalno gelmių vamzdžiais atvestos ugnies. Bet vieta jaučiasi. Stipriai. Stogas gal kiek važiuoja.









Kurdai irgi važiuoja į šias vietas. Su savo įspūdingomis kelnėmis.




Aplink tik kalnai ir kaimelis tolumoj. Šventyklos papėdėje statomės palapines. Su Laima iškrauname mašiną, Laima išverda arbatos ir sukuria laužą. Marius per tą laiką iš akmenų sukrauna bokštą - meninė instaliacija. Mano mintis suvalgyti bent pusryčius buvo teisinga. Gaila kad niekam nekyla entuziazmo išvirti makaronų. Sėdime prie laužo ir mėgaujamės viskiu. Zoroatristai tikrai teisingai išrinko vietą, vėjas kaip reikia. Ir šalta, aukštis apie 2200. Įraną įsivaizdavau kaip karštą šalį ir megztinio nepasimėmiau. Susivilkau kas liko, bet megztinis nepamaišytų.

Iranas 2009. Kelionė. Bandar-e-Azali - Zanjan

Maršrutas: Bandar-e-Azali - Masuleh - Saravan - Rudbar - Zanjan. Viso:

Ryte, protestuodamos prieš mulų režima mūsų ponios vėl išsimaudė nuogos. Vietinių nebuvo, tai buvo apseita be infarktų.

Laima kaip visada visiems norintiems išvirė stiprios ekspreso kavos. Ji pasiryžusi virti kavą bet kada. Kad dar atsirastų grupėje toks mėgėjas virti kad ir makaronus, gyvenimas palengvėtų.

Važiuojame į Masuleh - etnografinį kaimą kalnuose. Miesteliai sutvarkyti, papuošti monumentaliu menu.


Pats Masuleh po panašaus Ushtebin kaimelio per daug turistinis. Sutinkame net vakariečių turistų.

Be abejo tauta už viską turi būti dėkinga "supreme leader" Ajatolai Khomeini ir Prezidentui. Kaip ir prie kiekvieno kaimo ar miestuko prie įvažiavimo lenta su Irano-Irako kare žuvusiais kankiniais.

Kelias į Zanjan gaunasi truputi ekstremalinis. Masuleh užtrukome per ilgai, todėl pietūs atšaukiami. Pusryčių (be Laimos kavos) irgi nebuvo. Kylame nuo 0 metrų prie Kaspijos iki 2600m perėjos. Gyvas tik cigaretėmis.

Pirmas pastebėtas viešbutis Mariui netiko. Jo nuomone bus per daug gatvės triukšmo, reikia ieškoti prie turgaus. Kažkaip nepagaunu kodėl prie turgaus turėtų būti mažiau triukšmo. Apie 6 visi iraniečiai išvažiuoja ir išeina į gatves. Gatvės nurimsta tik apie 10. Vos vos kasamės per kamščius. Sankryžose daug visokių su automatais. Bendrauju su greta slenkančios prestižinės Reno mašinos keleiviu. Po standartinių frazių "iš kur jūs" ir "kaip mes džiaugėmės kad jūs lankotės Irane" sulaukiame pasiūlymo apsistoti pas jį. OK, važiuojame paskui.

Vyrukas, pavadinsiu jį Bankininku, laisvai kalba angliškai ir dirba vertėju Labai Svarbioje Firmoje (berods banke). Sustojus jis mus nuliūdina pasakydamas kad važiuodamas apgalvojo visą situaciją ir pas save mūsų apnakvyndinti negali. Saugumas gali ne taip suprasti. Kviečia išgerti kavos pas save ir kviečia į restoraną - viešoje vietoje jo bendravimą su užsieniečiais supras. Na bent kava gal atgaivins, nors šiaip galėjo anksčiau pasakyti.

Daugiabutis su uždaru kiemu, automatiniais vartais, marmuru išklotas garažas. Vilniuje tokių nemačiau. Batus paliekame laiptinėje. Bankininkas įtartinai pasižiūri į nelabai baltas  Mariaus kojas. Gal būt įdegis. Pasiūlo kavą be nuosėdų. Prabangios sofos uždengtos užtiesalais. Pagrindinis kambario akcentas - kompozicija iš tuščių viskio butelių. Jėga! Laisvamanybė ir rezistencija Irane siejama su viskio vartojimu. Geri - reiškia rezistentas egzistuojančiai valdžiai. Kad nueiti į tualetą reikia užsidėti šlepetes. Žvilgterėjęs į Mariaus kojas Bankininkas paporina kaip sunku nutrinti pėdsakus nuo marmurinių plytelių. Gali būti. Ačiu, gal tiek to tų restoranų. Ir Irane yra pižonų. Atsisveikiname.

Kamštyje slenkame link turgaus. Komanda eina ieškoti viešučio, aš lieku mašinoj. Tai nėra taip paprasta. Iraniečiai smalsūs kaip vaikai. Tuoj pat pasijauti apsuptas būrio, atsakinėji į klausimus iš kur ir dėkoji už siūlomą pagalbą. Keista, bet Lietuvą žino - iš karto išgirsti "Baltic States". Mažiau išprusę "Litvania" painioja su  "Ispania". Tiek to, abi šalys čia vienodai egzotiškos.

Zanjan garsėja pyragaičiais (Mariui bus atgaiva) ir dirbiniais iš vario.

Viešbutis - klasikinė skylė su tualetu ir dušu koridoriuje, bet tik 8 USD už kambarį plius 2USD papildomai už dušą. Marius su Dalia nulėkė į turgų, mes su Laima traukiam galu gale pavalgyti.  Kebabaninėj Laima persimeta keliais žodžiais su prie gretimo stalelio sėdinčia iraniete. Grįžus į viešbutį ši iranietė jau mūsų laukia. Jos vyras su mašina ir siūlo parodyti miestą. Aš kažkaip šiandien linkęs nulūžti ir išgėręs porą butelių iraniško a la alaus (reto šlykštumo) eiti miegoti. Bet pasirašau trumpai ekskursijai. Ponia pasirodo farmacijos kompanijos darbuotoja, vyras - kompiuteristas universitete. Jos anglų kalbos žinios saikingos (ne taip kaip Bankininko), vyro aplamai nulinės. Bet labai malonūs ir šilti žmonės. Tam pajusti nereikia jokių kalbos žinių. Užvažiuojame ant kalno pasigrožėti miesto panorama. Pakviečiami arbatos į namus. Daugiabutis namas gražus ir prabangus - mūsų dėstytojai tokiuose negyvena. Iš karto gauname pasiūlymą likti nakvynei ir dar pasikviesti Marių su Dalia. Jei liktume dar vienai nakčiai, parodytų miestą ir apylinkes. Norėtusi, bet turime važiuoti. Dovanų gauname Irano žemėlpį. Farsi kalba, bet tikslesnis negu turime. Sudėjus abu gal palengvės navigacija.

Viešbutyje geriu alų  (reto šlykštumo), žiūriu pro langą ir prisimenu Sruogos parasyta a la Tysliava eilėraštį

O Sena Sena, mylimoji Sena,
Koks velnias čia mane atgrūdo,
Ar ne būt užtekę
Suvalkijos prūdo

Iranas 2009. Kelionė. Astara - Bandar-e-Azali

Ponios šįryt ištaisė karališkus pusryčius - kiaušinienę iš mr. H. vištukių suneštų kiaušinių. Politinės žinios prastos - Teherane riaušės, 20 žuvusių. Internetas ir SMS pranešimai blokuojami. Džiovinamės po didžiojo skalbimo.

Palieku kompanija poilsiauti ir su mr. H. važiuoju taisyti mašiną. Kiekvienas miestelis prasideda ir pasibaigia remonto dirbtuvėlių eile. Įranga standartinė: duobė, kūjis, laužtuvas ir pora raktų. Vietiniams 60-metų modelio iranietiškams Pekanams (pagal išvaizdą nesantuokiniam Moskvičiaus ir Volgos kūdikiui) to pilnai pakanka. Užsukam į pirmą pasitaikiusį garažą. Meistras įsitikinęs kad problema variklyje. Važiuojam toliau. Sekantis auksarankis nusuka karterio apsaugą ir paaiškina kad dabar viskas bus OK. Barška kaip barškėjo. Leidžiam jam pavažiuoti kad įsitikintų. Dabar jis greitai susigaudo kad lūžusi pakabos spyruoklė. Nukreipia pas meistrą kuris matyt gyvena iš spyruoklių tvarkymo. Matosi specialistas - atvažiuokite po poros valandų, viskas bus sutvarkyta, kad laikys garantuoju. Kaina 40EUR.
Grįžtam į kaimą ir su visa kompanija einam pas mr. H. draugą. Čia ne kalnai o subtropikai. Aplink ryžių laukai, kalnai apaugę džiunglėmis. Karšta nesvietiškai. Nupėdinom lengvai kepti.




Atsisveikinom su mr. H. Šaunus seniokas, ekcentriškas, su kaprizais, bet gaila išsiskirti. Pažadėjau nusiųsti naminukės iš rugių varymo receptą - jie varo iš razinų, išeina gan brangiai. Pas jį turi atvažiuoti prancūzai, todėl negalės mūsų palydėti per sieną. Baiminasi ar prancūzai neišsigąs neramumų. Toliau po Iraną keliausim vieni.
Traukiam į pietus pagal Kaspijos jūrą. Karšta. Stabteliu padaryti nuotraukos. Įlendu į tarpą tarp mašinų. Čia mane ir nukala vietinis motociklistas, nusprendęs patrumpinti kelią. Lekiu, krentu, bet fotoaparatą laikau rankoje. Sulekia iraniečiai. Kelia, čiupinėja koją, visi labai susirūpinę. Ar reikia policijos, greitosios? Motociklistas stovi nusiminęs - ir pavyk pataikyti į užsienietį. Apsižiūriu - apart nubrozdinimų, suplėšytų naujų džinsų ir įskeltos fotoaparato blendos (gerai kad ne ojektyvas) nuostolių nėra. Pamojuojam ir važiuojam toliau.
Planuojame nakvoti palapinėse prie jūros. Pliažas kaip pliažas, šiukšlių daugoka bet nepanašu kad toliau bus mažiau. Jūroje nardo iranietė. Su kelnėmis, chidžabu ir skara. Nardo kaip ruonis, skara nenukrenta. Jei ją nurengti, gal po tokios praktikos pasirodytų puiki plaukikė.
Marius mano kad ši vieta nepakankamai romantiška. Malamės valandą ieškodami romantiškesnės, bet neradę grįžtam atgal. Gerai kad pakeliui pavyko pavalgyti. Važiuoti nevalgius darosi tradicija.
Statomės palapines. Vietinis jaunimas netoliese susikūrė lauželį, muzika, šokiai. Merginų, aišku, nėra, jos užrakintos namie. Taip ir atsiranda netradicinės orientacijos. Irane tai tam tikra paslėpta problema. Jei vyrukas užklumpamas su panele viename kambaryje, tai iš karto laikoma nusikaltimu. Jei du vyrukai - tiesiog žaidė nardais.
Geriam viskiuką, mūsų ponios nuogos maudosi jūroje. Smagu, tik vietiniai uodai gadina gyvenimą.

Iranas 2009. Kelionė. Kaleybar - Astara

Maršrutas: Kaleybar - Ahar - Ardabil -Astara. Viso: 

Mr. H. šiandien liūdnas. Oficialiai pranešama kad didele persvara laimėjo Achmenidžadas. "Tai apgavystė" - jo nuomonė. Man sunku spręsti - bet su kuo kalbėjau visi palaikė Mossavi. Ne tiek Mossavi, kiek permainas - nori kad šalis išeitų iš tarptautinės izoliacijos, pasirodytų turistai. Mulos per Irano-Irako karą užėmė šalies politinį ir ekonominį gyvenimą. Jie kontroliuoja 60 proc. šalies ekonomikos. Jei nesi mulų nomenklatūros narys tai gauti gerą darbą nėra šansų. Jie turi savo armiją, policiją ir spec. tarnybas. Idealiai primena sovietmetį.Tačiau persai skirtingai nuo rusų tikrai nėra "bidlo". Tai įsilavinę ir save gerbiantys žmonės, Ši istorija taip paprastai nesibaigs. Įdomu, kad Irano Islamo Respublika tarp musulmoniškų šalių užima paskutinę vietą pagal mečečių lankomumą. Kol kas neteko ryte girdėti moedžino klyksmo ir matyti klūpančių iraniečių. Na bet tai ne mano reikalas...

Važiuojam pro aguonų lauką.Ideali vieta fotosesijai. Iraniečiai irgi dideli gamtos gerbėjai - visas laukelis  išvaikčiotas. Kantriau laukiame Mariaus mašinoje - jo nuomone čia turėtume praleisti visą dieną. Mr. H. nervuojasi - jis vakare namuose norėtų pašerti savo vištukes, o kelias dar tolimas.

Sustojame trešnių. Galim ir patys pasiskinti. Įdomu, kad trešnes nuo medžio su visomis šakomis skina iranietė. Su visa savo apranga įlipusi į medžio viršūnę. Vyrams priklauso iki 4 žmonų - viena nukris, ne bėda :-)

Ardabile iš karto važiuojame į turgų. Turgus - tai dengtos galerijos su parduotuvėlėmis. Kaip ir likusiame pasaulyje 90 proc. prekių iš Kinijos. Įdomu stbėti iki ausų juodai apsimuturiavusias iranietes besirenkančias sukneles su labai giliomis iškirptėmis. Kadangi plaukai tabu, kad būtų parasčiau manekenėms nupjautos galvos. Kitos įdomios vietos gali būti demonstruojamos laisvai. Įdomu...

Aplankome sheicho Safi-Od-Din mouzolieju. Jis uvo garsiausias Irane sufistas-mistikas. Įspūdinga, bet apie tai galima pasiskaityti LP.

Pakeliui dar išsukame iš kelio kad pažiūrėti įspūdingą panoramą. Irane yra griežtai kovojama su greičio viršytojais. Tam kiekviename miestelyje ir kaime yra pristatoma begalybė "gulinčiu" policinkų. Gana rimtų, kad pravažiuoti reikia labai lėtai. Miesteliuose pastatomi šviesoforai ir ženklai, kaimuose į tai žiūrima laisviau. Žioptelėjau ir buvo geras skrydis per "policininką". Geras skrydis. Bjaurus garsas gale - matyt atsikabino duslintuvas. Reiks taisyti:-(

Atsipalaidavom pas mr. H. gerai :-)

Iranas 2009. Kelionė. Jolfa – Kaleybar

Maršrutas: Jolfa - Ushtebin - ??? - Kaleybar. Viso: 

Šiandien penktadienis, t.y. kaip mūsų sekmadienis – nedarbo diena. Ir metus jie skaičiuoja kitaip – ne nuo Kristaus, o nuo Mohameto. Dabar berods kažkur apie 1488. Įdomu, bet kalbant su iraniečiais jie datą nusako “tiek tai metų atgal”, kad abiems pusėms būtų aišku.

Marius kažkaip skeptiškai žiūri į mūsų sumanymą pusryčiams suvalgyti kiaušinienę kurią pasiūlo viešbutėlyje. Jo nuomonė apie maitinimąsi radikaliai skiriasi nuo manosios. Apie teisingus lašinius Irane aš galiu tik svajoti, bet geriau mirsiu iš bado bet nesimaitinsiu saldėsiais ir uogomis.
Toliau važiuojame palei Aras upę, Azerbajdžano, Armėnijos ir Kalnų Karabacho pasieniu. Kalnų Karabacho okupuotuose Azerbajdžano žemėse šiurpina sudeginti azerbajdžianiečių kaimai. Nei gyvos dvasios, tik sudegintų miestelių namų sienos. Kažkada čia buvo puikūs sodai ir virė gyvenimas. Vietos subtilios, todėl sustoti fotografavimui negalima. Kiek skaičiau, nemažai azerbajdžianiečių nuskendo Aras upėje gelbėdamiesi nuo armėnų per 1989-1994 karą.
Šiandien rinkimų diena todėl rinkimų agitacija uždrausta. Tačiau rinkiminių plakatų pilna. Aš ir su Mossavi marškinėliais. Kaimuose daugiau Achmeninidžado plakatų, miestuose – Mossavi. Paprastai Achmenidžadas vaizduojamas bučiuojantis ka nors verkiančio ir žiūrintis apsiblaususiomis akimis. Mossavi pateikiamas kaip inteligentiškas žmogus. Nors šiaip abu iš to pačio mulų klano, vienas iš konservatyvaus, kitas iš reformatorių sparno.

Irano demokratija specifinė – pats Ajatola atrenka tinkamus kandidatuoti pretendentus iš norinčių sąrašo. Taigi iš esmės verda kova mulų klano viduje.
mr. H. vis skambinasi savo vaikams į Teheraną. Jis šventai tiki Mossavi pergale. Aš kažkaip skeptiškas. Gauname žinių apie pasikeitusias balsavimo sąlygas ir apie naujus rinkiminius triukus.Pasukame į Lonely Planet aprašytą Ushtebin kaimelį. Vaizdas fantastiškas – kalno šlaite įsikūrusio kaimelio namų stogai sudaro sekančio aukšto gatves. Siauri praėjimai, asilai, avys. Atsiranda vietinis vedlys. Tikina, kad čia šiemet buvo užvažiavę turistai ne tai iš Kanados, ne tai iš JAV. Einame apsupti tunto vaikų. Praėjus iš tarpuvarčių išnyra skarotos smalsių moteriškių galvos. Atsukus fotoaparatą dingsta. 
Kažkaip pakviečiami į vieno namo kiemą. Laima net pakviečiama į namą, pas moteris. Praėjime audžiamas persiškas kilimas. Po tam tikrų diskusijų šeiminkų dukra sutinka kad ją prie kilimo nufotografuočiau, bet tik iš nugaros. mr. H. rodo savo audimo sugebėjimus. Kai prisėda dukra, pasigirsta audimo melodija – pora tukstelėjimu kai užrišamas mazgas ir bumtelėjimas kai nupjaunamas siūlas. Viskas sunkiai įžiūrimu greičiu todėl girdisi daininga melodija. Nelabai didelio kilimo audimas užtrunka apie 4 mėnesius. Mus išlydi pusė kaimo. Žinia kad iš turistų galima imti pinigus šių vietų dar nepasiekė.

Sukame nuo Aras upės link Kohlebar tvirtovės. Mano žemėlapiai ir GPS navigatorius tvirtina kad šiose vietovėse kelių neegzistuoja, nors asfaltas puikus. Vėl, ir stipriai stačiai, kylame į kalnus. mr. H. kaimeliuose bando balsuoti, bet nepavyksta – urna kažkur vežiojama.
Pagaliau priartėjame prie tvirtovės. Klasikinis maršrutas reikalauja 4 valandų pakilimo pėsčiomis, bet su 4WD džipu galima stipriai priartėti prie tikslo. Pravažiuojame nomad (klajoklių gentis) stovyklą. Toliau trekingas. Tvirtovė įkurta 9 amžiuje legendinio kovotojo Babak. Jis 20 metų kovojo prieš arabų okupaciją. Tvirtovė ant kalno viršūnės neprienama. Arabams pavyko kažkaip jį išvilioti iš tvirtovės ir parodomai sukapoti į gabaliukus. Nuo to laiko jis simbolizuoja pasipriešinimą esamai valdžiai. Kurdai ir azerbajdžaniečiai ji laiko savo didvyriu. Akivaizdu, kad ir Irano mulų režimas sunerimo dėl tvirtovės lankymo ir paskutinius 3 metus per Babak gimtadienį aplinkiniai keliai blokuojami.

Apsistojama vieninteliame Kaleybar viešbutyje. Kadangi konkurentinis viešbutis bankrutavo, kainos užkeltos nors mes vieninteliai keliautojai. Pavyksta sutarti už 400 000IRR (40USD) už visus.
mr. H. paskutinis šansas balsuoti. Balsavimą pratęsė iki 10 vakaro. mr. H. pakvietė mus dalyvauti. Lekiame. mr. H. Man paliepė užsimesti striukelę – pagal paskutinius nurodymus mano pasirodymas su Mossavi marškinėliais gali būti interpretuota kaip agitacija ir vietiniai rinkimų rezultatati anuliuoti. Rinkimų apylinkėje akivaizdžiai mūsų nelaukė. Ne, užsieniečiams jokiu būdu negalima. mr. H. pakėlė triukšmą – ką jau ką, o šitai jis moka. Komisija nusileido – galima vidun, bet nefotogtafuoti! Vėl triukšmas – galima fotografuoti, bet tik mr. H. Nusiimdama fotoaparatą Laima nusirengė nuogai – t.y. jai nukrito skarelė. Komisija didvyriškai stengėsi nepastebėti viso šio bardako. Kai išeidinėjome mums su palengvėjimu spaudė rankas visa komisija.

Vakare dėl visa ko prisistatė vietinis saugumietis. Iš viešbučio vadybininko teiravosi kas mes tokie ir ką čia darome. Išgėrėme viskiuko ir nuėjome miegoti.  

Iranas 2009. Kelionė. Khoy - Jolfa

Maršrutas: Khoy – Marand – Jolfa. Viso:
Pavažiuojame iki turgaus. Pirmi pusryčiai. Kažkas balto saldaus, medus ir daug duonos. Mano nuomone apart duonos ir arbatos čia nėra nieko valgomo. Teks badauti.

Kompanija traukia žiūrėti Shams Tabrizi tomb ir minareto, o mes su mr. H. remontuotis. Klasikiniai garažai su kūju ir pora raktų. Vietinis meistras greitai patvirtina mano spėjimą kad užsikirto rankinio stabdžio trosas. Jokio šanso gauti naują, nebent Teherane. Atjungia. Įsimetame į bagažinę akmenį – dabar bus mūsų rankinis stabdis.
Pirmą kartą pilamės dizelį. Reikalinga speciali kortelė kurią paskoliną sunkvežimio vairuotojas. Už 42 litrus sumoku 7000IRR (0.7 USD). Kažkodėl ima juokas. Litras dyzelino kainuoja 1.6 USD cento, t.y. apie 4 lietuviškus centus. Su tokiomis kainomis gal ir pas mus išrinktų Achmedižadą. Kažką tik jam reikėtų sugalvoti dėl alaus.


Užsukam pas mr. H. draugelį, į kažką panašaus kaip kolektyvinį sodą. Ponios nusimeta savo skaras – uždaroje teritorijoje gali elgtis kaip tinkamas. Ilsimės ir užsiimame gan egzotiška veikla. Vietiniai draugai į „nuogas“ ponias nekreipia dėmesio – panašu kad ši tema domina tik mulas ir Islamo sargybinius. Vis labiau primena sovietmetį: virtuvėje pasakojami anekdotai apie politbiurą ir visai kas kitka viešame susirinkime.
Pakeliui i Jolfa stabtelime gražioje vietoje pafotografuoti. Moterys apsimūturiavusios ir juodos kaip varnai, bet leidžiasi fotografuotis. Mes ir leidžiamės. Matosi kad abipusis susidomėjimas apylygis, vieni kitiems egzotika, bet tai netrukdo laisvai bendrauti. Iraniečiai labai lengvi žmonės.


Šiap ši Irano dalis yra Irano Azerbajdžanas. Persai, kurie sudaro apie 50 proc. Irano gyventojų gyvena pietuose.
Važiujame į armėnišką Šv. Stepano vienuolyną. Kelias eina Aras upės pakrante, kitoje pusėje Azerbajdžanas (Nachičevanė). Fotografuoti galima tik atsargiai, pro mašinos langą.
Vienuolynas puikiai prižiūrimas ir gausiai lankomas iraniečių. Kažkaip keistai žiūrisi mitai apie islamo neapykantą kitoms religijoms. Šiame rajone beveik visi istoriniai paminklai yra armėnų.

Nakvojame Jolfa. Viešbutis klasikinis – kambarėlis su pora lovų bei dušas su tualetu koridoriuje. Pradedu svajoti apie europietišką unitazą. Keliautojams reikia neužmiršti apie tualetinį popierių – šiuose kraštuose tiems reikalams naudojama šlangelė ir asotėlis. Instrukcijos nėra :-)
Už dvivietį kambarį sumokam 80 000IRR (8 usd).