Vyto keliones

Pasakojimas apie pasivažinėjimą po Iraką

2010-12-12T18:10:00.000+02:00

Galu gale pabaigiau psakojimą apie šios vasaros kelionę po Turkiją ir Iraką. Rusiškai. Lietuviška auditorija yra gan mažoka, ir populiarių resursų nėra. Norintys paskaityti ar tiesiog pažiūrėti:
http://forum.awd.ru/viewtopic.php?f=729&t=107366

Rudeninis pasivažinėjimas po Gruzijq

2010-11-10T19:49:00.000+02:00

Tik ką grįžau iš pasivažinėjimo po Gruziją. accuweather garantavo +20, o prie jūros net 25, todėl pasiėmiau šortus, glėbį marškinėlių ir maudymosi batelius. Patraukėme dviese su Gia kur akys veda. Pradžioj jos vedė į Vardzija, poto per Goderdzi perėją link jūros.

prie Goderži perėjos rimtai užstrigome, šortai būtų pravertę tektų nakvoti mašinoje - vis šilčiau :-)

Žodžiu, šauniai pasivažinėjome :-)

Rusiškai galima pasiskaityti pagal nuorodą dešnėje (kelionės į Gruziją)

Straipsnelis apie kelionę į Iraką "Respublikoje"

2010-08-27T21:49:00.000+03:00

Na, tikėjausi grįžęs vakarais užpildyti Irako blogą. Bet kur tau... Irako karštį pakeitė lietuviškas karštis, šiltas vanduo, kompanijos prie ežero... Na jokio įkvėpimo sėdėti prie kompiuterio ir spaudyti mygtukus. Kelis kartus vežiausi kompą kad pabaigti sutvarkyti nuotraukas, bet vis pasitaikydavo įdomesnių (t.y. nieko nedaryti) užsiėmimų. Esu pasižadėjęs "Kelionėms ir Pramogoms" parašyti straipsnelį rugsėjo numeriui, bet šis projektas gėdingai žlunga (be abejo, force majore: karštas oras, vasariškai atviras ponių apsirengimas ir pan. - kur čia rašysi). Oras stipriai vėsta, manau suspėsiu spalio numeriui. Oras bus labiau tinkamas rašybai.

Marius Nebojsia sakė kad suorganizavo kad mane pakviestų į LTV "Labas Rytas" laidą. Kol kas nepakvietė. Gal ir gerai. Reikėtų keltis apie 5 (daug laiko užtruks nupudruoti mano plikę), gal ir gerai kad nepaskambino. Kadangi prabundu tik apie 9 ryto, o liežuvis atsipalaiduoja tik vakare, matyt, laidoje atrodyčiau kaip Erlickas. Gal jie tai ir suprato...

Už tat Diana (ačiu, Diana!) parekomendavo "Respublikai", ir aš suokiau Jaketerinai - žaviai "Respublikos" žurnalistei apie mūsų kelionę. Jau turėjau patyrimą, nes praeitais metais "Lietuvos Rytui" pasakojau apie Iraną.

Kaip visada paprašiau atsiųsti korektūrą pasižiūrėjimui. Perrašiau. Kaip visada pataisymai buvo atmesti - žurnalistai žino geriau kaip kas vyko. Neprieštavau Jakaterinai kai ji pasakė kad ji pati parinks nuotraukų antraštes ir vietas kur tai buvo fotografuota. Na, Irakas buvo truputi supainiotas su Turkija bet manau kad skaitytojams tai nėra esminis dalykas. Svarbu kad patiktų skaitytojams, o kiek tai atitinka teisybe iš esmės dzin (beje, šiandien kaimynė iš buto apačioj pasakė - "kaimyne, jūs juk žvaigždės! Skaičiau"... malonu... gal pabandyti patekti į kokį konkursą "Su žvaigždėm ant ledo" ar pan. Matyt galiu ir groti (gitara, akordeonas) bei dainuoti (tyliai)).

Na, žodžiu čia nuoroda į tą straipsnį "Respublikoje" (Brigita & Julius):
Irakas lietuvių akimis: “Ten ramiau ir saugiau nei Vilniuje”

Kas labiausia prajuokino:

Nespėjau net išsigąsti, kai į palapinę įlindo 6 ginkluoti vyrai - na mūsų palapinė dvivietė, 6 su automatais...
mat kalno papėdėje stovėjo viena sukilėlių bazė, o ant kalno viršūnės - dar viena - na aplamai ten bazavosi turkų kariškiai

Na, bet kokiu atveju ekstremalus skaitymas :-) Lauksiu komentarų...

Kitoks Irakas. 2010. Tiesiog zinute is Shalaqva

2010-06-13T20:00:00.000+03:00

Su internetu ir mobiliu rysiu cia labai kreivai. Mobilus paprastai neveikia. Internetas su arabiska klaviatura ir interfeisu. Tik pasiunciau tekstus kuriuos parasiau pries pora dienu. Kelione fantastiska, vietos puikios. Zmones labai draugiski, visa laika kviecia i svecius. Praeita nakti nakvojome palapineje, prie Irako-Irano sienos, kalnuose. Zvaigdziu daugiau negu Lietuvoje.Paskutines dvi dienas beprotiskai karsta. 42 pavesyje, musu masiniukas be kondicionieriaus. Supylus skardine alaus jis per 5 minutes pasisalina per ausis dumu pavidalu. Dabar apsistojome Shalaqva kurortiniame miestelyje. Vietiniai seichai moka 100 baksu uz apartamentus, uzsienieciams kainuoja tik 50. Va taip man patinka :-) Turime 2 kambariu apartamentus, plius virtuve, vonia, europietiskas ir turkiskas WC. Beto personalinis sodas su staliuku, visokios geles ir pan. Seimininkas Karim labai draugoviskas, armenas pabeges is Bagdado. Tuoj trauksim vakarieniauti.

Salis visiskai kitokia kokios tikejausi. Moderni, labai draugiska. Tiesa, su internetu prastai. Rytoj traukiam i Suleimanija, susirases su vienu australu kuris ten gyvena ir turi turistine firma, zadejo organizuoti eksursija i kalnus. Kiek girdejau ten iranieciai truputi saudo, bet manau kur saudo nevaziuosim.

Bandysim Erbile pratesti viza, i Sirija tikrai nevaziuosim - ten dar karsciau. Jei 42 kilometro aukstyje tai apacioje... Keista, kad praeitais metais Irane vazinejome tuo paciu metu uz 20 km kur sianakt nakvojome ir tada salome...

Nuotraukas esu imetes i
http://picasaweb.google.com/kvoseliai

Kitoks Iranas. 2010. Irakas. Lalish

2010-06-13T19:41:00.000+03:00

Mašiną radau garaže. Labai padorūs žmonės. Kaip ir Irane perkant įprasta tiesiog paduoti piniginę ir pardavėjas išsitraukia tiek pinigų kiek reikia. Važiuojame į Lalish. Tai jezidų pagrindinė šventykla. Jezidai - mišinys pagonyės, zoroatrizmo, islamo ir krikščionybės. Jie garbina puolusį angelą, todėl krikščionys ir islamistai juos laiko šėtono garbintojais. Pasirodo kad mūsų žemėlapiai neturi nieko bendro su realybe. Reikalą dar kompluoja tai, kad miestelių pavadinimai užrašomi visiškai kitaip negu mūsų žemėlapiuose. Taria jie dar visai kitaip. Tarkim "Mosul" pas juos tariamas kaip "Musel". Aiškinamės mosikuodami rankomis.
Iki Lalish važiavome pagal mūsų žemėlapį, t.y. kreivai ir aplinkui, pakeliui vis pasitikslindami. Šventykloje galima vaikščioti tik basomis, palikus batus teko pašokinėti per karštus akmenis. Patekome į vietinių globą. Vedė į požemines olas, braidžiojome po šventus šaltinius. Super egzotika. Kai pradės važiuoti turistai žavesys žlugs. Dabar šliauži urvu vienas, jei matysi priekyje japoną su video kamera... Oloje mėtėme skepetą ant troškimo stulpo. Laimai pavyko pataikyti 2:3. Tai laikomu labai geru pasiekimu, jai seksis. Mano rezultas 1:2. Irgi gerai. Mes laiku suspėjome, mes vieni. Mes pabuvome tikroje vietoje, ir mums ją parodė tikri žmonės. Žmonės, nuoširdžiai norintys parodyti tuo kuo jie tiki. Nesvarbu kad negalime susikalbėti, bet mes supratome vieni kitus.

Kurdai fantastiškai mėgsta fotografuotis. Jei pamato fotoaparatą iš karto rikiuojasi. Fotosesijos užtrunka ilgai, nes tenka fotografuoti įvairiomis kombinacijomis. Juos žavi pats procesas.

Grįže į Dohuk'ą vakare išėjome pasivaikščioti į promenadą palei upelį. Vėsa. Kavinukėje paprašėme stiklinių, susėdome atvirame amfiteatre ir su Laima gėrėme Vano įdėtą gruzinišką vyną. Kol kas Irakas - šalis kur jautiesi fantastiškai saugiai.

Kitoks Iranas. 2010. Turkija - Irakas. Širnak - Dohuk

2010-06-13T19:40:00.000+03:00

Birželio 9, trečiadienis
Laima kavos negavo, todėl reikėjo gelbėti situaciją. Karšta, kalnai tuokie suknisti, kažką kasa, kelias remontuojamas, kamštyje stovi kartu su šarvuočiais. Prie upeliuko suradom tokia smagią oazę su užeiga. Vietiniai kurdai buvo mumis sužavėti, visas kaimas ėjo su mumis sveikintis. Visų susižavėjimui Laima užkūrė mūsų dujinę vyryklėlę ir išsivirė savo ekspreso. Pavyko suorganizuoti kiaušinienės, puikiai pavalgėme ir pasėdėjome.
Artėjame prie Irako sienos. Kolonos treilerių su naujomis baltomis mašinomis. Dauguma - Toyota Hilux 4WD pikapai. Vilkikų eilė nusitęsusi per desėtka kilometrų. Lengvos mašinos praleidžiamos atskirai, būrelis turkų važiuojančių pigaus benzino ir cigarečių. Iš Turkijos išvažiuojame lengvai.
Irako siena mane pribloškė. Įsivaizdavau barakėlius ir būdeles. Puikus modernus ofisas. Padavėm pasus. Pakvietė pasėdėti foteliuose salėje, pasiūlė arbatos. Kondicionuotas oras. Darbuotojai - gražios merginos ir vaikinai, mandagūs ir draugiški. Poto mane pakvietė į kabinetą, pasiūlė arbatos ir pradėjos klausinėti apie kelionės tikslus. Kur keliausim, ar yra draugų ir pan. Bet atsirado "problem". Laimai pasą atidavė, man - ne. "Small problem". Pasakė kad važiuotume kartu su dviem turkais (vienas priekyje, kitas iš paskos kad nepasimestume). Paaiškėjo kad yra problema dėl mašinos. Pareigūnas paaiškino kad reikia palikti 5000 USD užstatą už mašiną, kuris bus gražintas išvažiuojant. Kiek nustebo kai aš paaiškinau kad kažkaip tokios sumos neturiu. Paklausė kiek aš galėčiau skirti šiam reikalui, sutarėm ant 500 USD užstato ir mano paso bei mašinos dokumentų. Muitinės paregūnas mane vedžiojo už rankytės kol surinkome visus dokumentus ir parašus. Nuo teraniuko nuėmė lietuviškus numerius ir prisuko irakietiškus. Laima tvirtina kad dabar numeriai 816, dėl raidžių dar neišsiaiškinom. Užtrukom gal pusantros valandos, visi buvo labai paslaugūs, už nieką mokėti nereikėjo. Užstatą atsiimsiu išvažiuojant.
Oras čia karštokas, apie +36. Streso apturėjau, galvojau kad kelionė pasibaigė. Viskas OK, važiuojam. Pirmame pavėsiukyje sustojome pritaisyti Lietuvos vėliavėlės. Laima vairuoja, aš malšinu stresą alumi.
Irakas visiškai kitoks negu įsivaizdavau. Normalūs keliai, vsur naujos mašinos. Trys ketvirčiai mašinų - nauji džipai (dauguma pikapai), taksi - nauji opeliukai ir folksvagenai. Dauguma mašinų baltos. Gero tono požymis yra nenuimti gamyklinės kėbulo apsaugos. Kas keliolika kilometrų blokpostai. Tiesiog vyrukai su nautomatais, ne taip kaip Turkijoje su šarvuočiais, neperšaunamomis liemenėmis ir smėlio maišų užtvaromis. Kareiviai labai draugiški, linki malonios kelionės. Apsistojome Dohuke, pačiame centre, tokiame padoriame viešbutyje už 50 USD. Didelis kambarys, kondicionierius, europietiškas WC. Puiku. Išėjome į miestą, kiek trukdo kad visi į mus žiūri. Visą laiką dėmesio centre. Žmonės labai draugiški. Beveik visi kažkiek moka angliškai.
Ieškojom vietos kur pastatyti mašiną prie viešbučio. Įvažiavom į turgelį. Priėjo puikiai angliškai šnekantis vyrukas, pakalbėjom, pasiūlė kur pastatyti mašiną. Pastatėme. Jo draugelis pasiūlė pastatyti mašiną į dengtą garažą - bus saugiau. Dabar vietų nėra. Palik raktelius. Normalūs žmonės, palikau raktelius. Yra lietuviško streso, rasiu ryte mašiną ar ne.

Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Adilčevaz-Širnak

2010-06-13T19:38:00.000+03:00

Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Adilčevaz-Širnak
Birželio 8, antradienis.
Pusryčių nedavė. Laima balkone išsivirė savo ekspreso, todėl buvau atsipalaidavęs. Nusprendžiau kad teisingiausia taktika - sutikti su viskuo. Atostogos, laiko turime, viena kita diena į vieną ar kitą pusę nieko nekeičia. Buvau nusižiūrėjęs restoranėlį pliaže prie ežero. Deja, restoranas dar neveikė. Laima suvalgė ledų. Pradėjus važiuoti Laima pradėjo priekaištauti, kad mes taip lekiam kad ji net neišsimaudė. Keistos tos moterys - sėdėjome puikiausiame pliaže. Gerai kad pakeliui iš karto pasitaikė puikus laukinis pliažas. Tiesa, įlipimas per labai aštrius akmenis (prieš tai buvusiame plaže buvo smėliukas kaip Palangoj). Vanduo Vane labai gaivus, kažko daug ištirpę ir išlendi lyg išsimuilavęs. Bet vaizdai klasiški - mėlynas vanduo ir snieguoti kalnai. Kelias iškirstas šlaite palei ežerą.
LP vadove buvom pasiskaitę apie Nacionalinį parką Nemrud ugnikalnyje. Po kelių apsisukimų pavyko rasti. Kelias gan ekstremalus, toks praraustas ugnikalnio šone. Nuo ežero staigiai pakyli iki 2500m ugnikalnio žiedo, poto leidiesi į kraterį. Ten keli ežerai, kalvos, karšti šaltiniai. Viena iš gražiausių vietų kokias esu matęs. Buvo labai stiprus vėjas, keliantis smulkes dulkes. Nieko nesimato. Stipriai nervavausi nes kelias pasirodė ilgesnis negu nurodytas LP ir rizikavau baigti kurą.
Vėl pataikėme į remontuojamų kelių ruožą. Sukilėlių (PKK) atrama yra neišsilavinę ir vargingi žmonės, todėl turkai siekia industrializuoti Vano sritį. Tam tiesiami keliai. Nuo Siirt miestuko išvažiavome iš rekonstrukcijų. Siauras kalnų keliukas einantis kalnais. Vietos negyvanomos, kovojant su kurdų sukilėliais turkai subombardavo kaimus, dabar ten niekas negyvena. Laiks nuo laiko sutinkame įtvirtintus žandarų postus, bet mus be problemu praleidžia. Gerai būti užsieniečiu turistu. Kelias eina konjonu, apie 2000m auk6tyje, labai vaizdingas.
Širnak miestuke susirandam patį prabangiausią viešbutį už 65 liras (100 litų) su europietišku unitazu. Kaifas. Šiaip miestukas toks kreizi, kalno viršuje. Patraukėme pavakarieniauti. Naudojau žodžius "bira" ir "restorant" ir vietinė chebrą nuvedė į teisingą vietą. Bordelį. Pats niekaip nerastum, kažkome tamsiame praėjime nežymios durelės ir patenki į nemažą vos vos apšviestą salę. Buvome vieninteliai lankytojai, ir panašu kad vieninteliai užsieniečiai per paskutinius 10 metų. Mūsų pasirodymo proga įjungė diskotekinį apšvietimą, merginos prieidavo prie mūsų prisistatydavo ir paspaudavo ranką. Visos tokio turkiško stiliaus - šikinystos ir papinystos. Problema kilo bandant užsisakyti salotas - Laima išsitraukė kelionių vadovą ir bandė išskaityti pavadinimus. Patalpoje buvo tamsu, todėl subėgusios merginos švietė mobiliakais ir bandė suprasti ko mes norime. Šaunu. Reikalas žymiai pasitaisė kai pasirodė Lena iš Azerbaidžano su savo "vyru". Ji čia jau 10 metų. Labai smagiai pasėdėjome kartu visa vakarą. Pirmą kartą pavyko pakalbėti Turkijoje. Pirmą kartą bordelyje, labai puikūs įspūdžiai. Mus išleido kaip geriausius draugus.

Kitoks Iranas. 2010. Turkija. Karsas-Adilčevaz

2010-06-13T19:36:00.000+03:00

Birželio 7, pirmadienis.
Kažką užvalgę startavome iš viešbučio. Tikslas buvo nakvoti prie Vano ežero, atstumas nusimatė nedidelis - apie 280 km kalnais. Nuo plynaukės leidomės gražiu konjonu, šalia upelio. Padariau esminę klaidą - nesustojau kad Laima išsivirtų savo ekspreso kavos. Kažkaip nepatogu stoti po pusvalandžio tik pradėjus kelionę. Toliau nusimatė irgi gražus kelias per kalnus. Neseniai vėl suaktyvėjo kurdų komunistai (PKK), kiekvienoje sankryžoje įsikasusi turkų žandarmerija su šarvuočiais ir tankais. Sankryžoje, kur mums reikėjo sukti link Agri per kalnus, žandarai atsisakė mus praleisti. Angliškai šnekančių turkų kol kas nepavyko sutikti, bet karininkas rankomis parodė kad mus papjaus ir susprogdins, ir liepė važiuoti per Dugobjazitą. Tai prie mūsų planų pridėjo vos ne pora šimtų kilometrų. Reikėjo kartoti praeitų metų kelią (į Iraną). Oras apsiniaukė, Araratas pasislėpė, pradėjo lynoti. Supratau kad padariau milžinišką klaidą nesustojęs ir neleidęs Laimai išsivirti kavos. Neišgėrusi kavos ji tampa ragana. Pravažiavus Diagubazitą paprašė sustoti, atseit grįš pėsčiomis į Gruziją. Lietus apstojo, sustojau, Laima išsivirė kavos ir aprimo. Persiverėme per maždaug 2800m perėją, bet iš esmės tai plato ir kalnų nesijaučia. Nusileidus prie Vano ežero oras pasitaisė. Ežeras maždaug 1700km aukštyje, apsuptas snieguotų kalnų. Pravažiavome antrą pagal aukštį Turkijos viršūnę - Sufan. Kažkur apie 7 pasiekėme planuotą tikslą - Adilčevaz miestelį. Miestelis puikus, sutvarkytas. Apsistojome LP rekomenduotame viešbutėlyje ir nuėjome atsipalaiduoti į vienintelį apylinkėse alubarį (LP rekomendavo jį kaip išskirtinį viso rajono privalumą). Pereinam į kelionės ritmą.

[nepykite, bet su persiska klaviatura bei persisku interfeisu rasyti labai komplikuota]

Kitoks Irakas. 2010. Kelionėje. Gruzija ir Turkija

2010-06-06T22:16:00.000+03:00

Kaip visada Tbilisyje mus pasitiko Gia. Šįkart su mano Terranu. Ketvirtadienį ryte susikrovėme ir kartu su Gija ir Tamriko patraukėme į Kisishevi. Reikia pažiūrėti į amžiaus statybą: WC su dušu. Pakeliui sustojome kad nuimti mašiną nuo Gruzijos muitinės įskaitos. Marazmas didėja. Jei primą kartą ši procedūra užtruko 15 minučių, tai dabar 3 valandas ir 60 larių (90 litų). Kaip už vieno popieriuko paruošimą daugokai. Pabendravome su Pačiu Visų Muitinių viršininku, sutiko kad marazmas ir pažadėjo problemą spręsti.

Tualeto pastatėlis atrodo fantastiškai gražiai, deja kol kas trūksta unitazo, dušo ir kriauklės. Senas tulikas likviduotas, todėl tenka elgtis kūrybiškai. Smagiai praleidome du vakarus Kachetijoje ir šeštadienį pradėjome traukti link Irako. Palikome Gia su Tamriko Tbilisyje ir patraukėme link Turkijos sienos. Nusprendėme nakvoti Vardzijoje, Gia susiskambino su guesthouse ir mums pažadėjo vakarienei pagaudyti žuvies. Deja, žuvis nekibo, šašlykas su keptom bulvytėmis irgi visai nieko.

Oras Gruzijoje fantastiškas, gal kiek neįprastai šilta. Dieną kažkur apie 36C, labai neįprastai tokiam metų laikui. Vardzijoje puikiai pasipliuškenome karšto mineralinio vandens baseine ir paplempėme vynelio smagioje gruzino kompanijoje. Patį majoro Valiodės guesthousą galima būtų įvertinti "2 žvaigždučių klopovnikas". Senos metalinės lovos kaip sovietinėje pienierių stovykloje (dydis pionieriškas, atsigulus užpakalis siekia grindis o kojos nosį). Bet vieta fantastiška (Vardzijos uolų vienuolynas kitoje pusėje), o norint miego visada išsimiegosi.

Šįryt iš Vardzijos startavome į Vale, Gruzijos-Turkijos pasienį. Oras virš 30, smagiai su Laima papiknikavome prie Kuros. Kelias į Vardziją naujas, važiuoji kaip kokioj Austrijoj, išbaižytos linijos, atitvėrimai ir net matėme pėsčiųjų perėjų. Atrodo liuks. Poroj vietų dar pabaiginėja tvarkymą.

Vale muitininkams parodžius taip sunkiai gautus mašinos nuėmimo nuo įskaitos dokumentus, paaiškėjo kad:
kažkodėl nurodyta kad turime išvažiuoti į Armėniją (nors nurodytas Valė punktas, kuris ant Turkijos sienos);
kažkokie kodai visiškai supainioti;
įvesti ne tie mašinos numeriai;
Na, sąžiningai pasakius muitinė mus ramiai galėjo pasiųsti atgal į Tbilisį (nors pati muitinė tuos dokumentus ir formino bei tikrino). Parodžius "Kelionių ir Pramogų" numerį su mano straipsneliu muitininkai į mus pasižiūrėjo labai draugiškai ir kažkokiu būdu įrodė kompiuteriui kad viskas OK. Turkai į mus visai neikreipė dėmesio (turistai).

Įvažiavimus į Turkiją stipriai atvėso oras. Juodi debesys, žaibai, kruša. Teko įsijungti net šildymą. Dabar rašau iš viešbučio Karse. Viešbutėlis normalus, muedžinas jau šūkavo bet gan toli.

Rytoj traukiam link Van ežero, prie jo ir nakvosim.

Kitoks Irakas. 2010. Kelionė artėja

2010-05-30T21:02:00.000+03:00

Paprastai kelionė turi tris fazes. Pati pirmoji, ir, ko gero įdomiausia, kai kyla mintis ir galvoje pradedi delioti kelionės planą. Svajoti, planuoti, neskubėdamas ruošiesi. Pats įdomiausias etapas, vaizduotė gali daugiau negu realybė. Sekantis etapas - pats sunkiausias. Reikia viską supirkti, suplanuoti, paruošti ir t.t. Lakstai po parduotuves su sąrašiuku, pasirodo kad suplanuotų darbų daugiau negu laiko. Su pirkiniais įpatinga problema - parduotuvėje galiu išbūti kokį pusvalandį, poto mane ima panika. Vyrams būdingas sindromas (įdomu, bet alubaryje jokios panikos man nekyla, galiu sėdėti neribotą laiką). Labai norėjau įsigyti lengvas kvėpuojančias kelnes, tokias buvau nusižiūrėjęs "Laisvės Ture". Gerai kad man iš karto paaiškino situaciją, kelnės siuvamos standartiniams piliečiams, t.y. aukštiems ir storiems bei mažiems ir ploniems. Didesnis pasirinkimas vidutinio ūgio asmenims. Sąžiningai perėjau Akropolį, bet ta pati orientacija į vidutinį ūgį. Gal reikėtų kreiptis į lygių galimybių kontrolierę? Kažkaip jaučiuos ignoruojamas.

Na, išskrendam trečiadienį, kaip visada eilė darbų laiku neatlikta. Antras etapas pats sunkiausias.

Trečias etapas prasideda kai į automobilį susikrauni visus daiktus ir išvažiuoji. Čia kaip šokant su parašiutu iš lėktuvo. Padarei žingsnį ir atgal negrįši. Ramybė. Kelionė prasidėjo. Įdomumo dėlei galima prisiminti ką pamiršai paimti. Mano įsitikinimu yra tik du būtini dalykai: pinigai ir pasas. Visa kita galima nusipirkti (pasą taip pat).

Bet kokiu atveju aš dabar įstrigęs antrame etape - kiekvienoje kelionėje jis sunkiausias. Dar reikės suskaičiuoti kiek imti cash'o - nuomonės ar veikia vienintelis bankomatas Kurdistane skiriasi.

Gan sunkiai sprendėsi marškinėlių prolema. Gedas kiekvienai mūsų kelionei paruošia žygio marškinėlius - ir patiems smagu, ir gera dovana. Šiais metais kilo problema - jo pasiūlyti sprendimai buvo labai gražūs, bet politiškai neteisingi. Ta prasme, kad turkai suradę tokius marškinėlius iš karto mus pasodintų į kalėjimą už terorizmą. Bet kokios užuominos kad yra tokia tauta - kurdai, Turkijoje laikoma ekstremizmu. Spalvos ir sukelia problemų - raudona PKK spalva, žalia - Irano ir pan. Teko pasirinkti geltonus marškinėlius ir vietoj Kurdistano žvaigždės - alia kalnus (dvi š... krūveles simbolizuojančias Araratą dėl politinių priežasčių atmečiau)

Na, žodžiu, važiuojam. Trečiadienį sėdint lėktuve jau bus lengviau, o kai išvažiuosime iš Tbilisio link Turkijos prasidės Kelionė. Nuotykis. Nėra jokio griežto plano, užsakytų viešbučių. Kur patiks, ten stosime. Turim palapinę, maisto įrangą, nepražūsim. Kelionė turi būti intriguojanti, nenuspėjama. Jei žinai visas vietas ką matysi ir kur nakvosi ar verta keliauti - viską jau žinai :-)

Be abejo, kažkoks planas reikalingas. Turiu sudaręs kūrybišką planą iki Irako ir patį Irako Kurdistaną. Kaip grįšim - spręsim kūrybiškai. Jei Irakas nepatiks sutrumpinsim kelionę ir patrauksim į Siriją, jei ten užtruksim - teks tiesiai šauti į Gruziją. Kaip visada norisi bent porą dienų kelionės pabaigoje pamirkti jūroje. Atostogos :-)

Va, čia tas planas:

View Iraq 2010 in a larger map

Kelionės metu bandysiu rašyti į šį blogą, kaip pavyks prieiti prie internet'o nežinau :-)
P.S. Atidesnis skaitytojas galėtų pastebėti kad tekste dažnai trūksta raidės "b". Tai klaviatūros įpatybė, o ne autoriaus nuostata šios raidės atžvilgiu. Įdėkite patys :-)

Irakas 2010. Pasiruošimo mintys

2010-05-18T23:07:00.000+03:00

Jei ankstesnes keliones planuodavau dienos ir viešbučio tikslumu, tai vėliau po truputi leisdavau vis didesnį laisvumą. Praeitą kelionę į Iraną buvo suplanuotas tik įvažiavimas (Turkija) ir išvažiavimas (Azerbaidžanas), Iranas buvo paliktas kūrybai. Šių metų Irakas dar laisvesnis - tik dabar pasitiesęs ant grindų žemėlapį pradėjau planuoti privažiavimą per Turkija. Svarbu, kad surinkta informacija apie Iraką, galvoje susiformavęs įvaizdis ir įdėjos ką reikėtų pamatyti. O kur miegoti surasime - jei ką turime palapinę.

Be abejo, kurdai - fantastiška tauta, su jais draugavome ir Irane. Irako Kurdistane yra daug jezidų - labai įdomi religija ir papročiai. Dar klajokliai piemenys. Kurdų sukilimo prieš Irako režimą pėdsakai.

Susiradau per LP forumą pora keliautojų australų kurie nusprendė kad teisinga gyvenimo vieta yra Irakas (Kurdistanas) ir įsikūrė Suleimanijoje. Pragyvenimui įkūrė turistinę kompaniją ir vežioja ekstremalus. Pergyvena kad ir Iraką (Kurdistaną) ateina turizmo industrija. Sakė, kad savarankiškai keliaujančių su savo automobiliu dar nebuvo sutikę, pažadėjo parūpinti vietinius gidus ar bent pasirūpinti saugumu. Gan teisingas pastebėjimas buvo kad kalnuose nakvojant reikia žinoti vietas, nes dar ne viskas išminuota. Sutarėm kad reikalą aptarsime prie bokalo Suleimanijoje.

"Echo Moskvi" skaičiau dviejų rusų "čiuvų" kelionę į Kurdistaną. Nuotraukos su komentarais fantastiškos - labai padėjo mintyse susikonstruoti aplinką kur būsime. Jie porai valandų buvo nuvažiavę ir į Kirkutą - mažiau pavojingą miestą kaip Mosul. Šiaip Mosul ir Kirkut skaitomi pavojingiausi miestai Irake ir matyt įeina į pavojingiausių pasaulyje teritorijų penketuką. Susirašiau su dar pažįstamu iš pasiruošimo Iranui irakiečiu (svarstėme grįžti per Iraką). Papasakojojo kad nuvažiuoti į Kirkutą galima, nėra taip baisu kaip pasakojama. Yra ne kartą vežęs. Vežė ir tuos rusus. Sutarėme 5 USD už minutę Kirkute. Rusai mokėjo dvigubai daugiau :-) Žiūrėsim kūrybiškai vietoje.

Bilietai jau yra, su Laima išskrendame birželio 2-ą. Teks nuimti mašiną nuo įskaitos, nuvažiuosime vienai dienai į Kisishevi pažiųrėti kaip naujas namelis su WC ir dušu. Iš ten - tiesiai į Turkiją. Priešsieną pernakvosime Abastumani - laai patiko. Per Vale į Turkiją. Turkijoje greičiausiai bus trys nakvynės iki irako. Važiuosime pro Van ežerą, kurdų gyvenamos teritorijos ir labai gražios vietos. Kalnai, perėjos apie 3km aukščio. Turėtų būti gražu. Į Iraką turėtume įvažiuoti apie 8-9 birželio. Ten apie 8 dienas, toliau į Kapadokiją ir prie Viduržemio jūros. Atsipalaiduoti. Tada atgal prie Juodosios jūros, per Sarpi į Gruziją. Ten sutiksime Vaidotą su kompanija, su jais grįšim į Tbilisį ir jiems paliksim mašiną. Ir namo :-(

Blogai turėti planus visai kelionei. Geriau tik pradžiai.

Kelionė artėja, bandysiu pastoviai rašyti. Spėju kad pavyks talpinti pranešimus ir iš Turkijos. Kiek žinau, Irake tai bus kebliau. Sekite blog'ą. Kelionė prasideda :-)

Straipsnis apie Gruziją "Kelionėse ir Pramogose"

2010-05-10T21:51:00.000+03:00

Na va, gegužės mėnesio "Kelionės ir Pramogų" numeryje pasirodė mano straipsnelis apie Gruziją. Sudarytas http://www.kvoseliai.ltwiki puslapio pagrindu. Kai rašiau neatrodė kad tiek daug, į K&P pateko gal tik trečdalis. Gaila, kad neįdėti Gijos piešiniai, žemėlapis... Labiausiai gaila kad neįdėta nuoroda į wiki puslapį kur tą informaciją galima būtų susirasti... na nieko, pamoka kad procesą reikia kontroliuoti. Susitrimas galioja, ir jei seksis rašyti turėtų išeiti atskiras kelionių vadovas po Gruziją.

Dabar jau reikia galvoti apie vasaros pasivažinėjimą. Birželio 4-tą skrendam į Gruziją, šių metų tikslas - Irakas, jei užteks laiko pavažiuosim į Siriją ir Jordaniją. O gal apsiribosime Kapadokija. Be griežto grafiko, poilsinė kelionė :-) Vizų ant sienų nereikės, turėtume pravažiuoti...

Gruzija

2010-04-30T23:34:00.000+03:00

Su Laima balandyje smagiai pabuvome Gruzijoje. Oras buvo saikingas, bet vyno kaip visada buvo daug. Bazavomes Kisishevyje, supratome kad ten jau tapome savi:

nieko nusipirkti nebeišeina nes draugai;
vakarus praleidžiame pasisėdėjimuose su kaimynais

Labai smagu, per ilgesnį laiką gal pavargtum. Tikiuosi kad kaimynai irgi...
Vistiek suspėjome pasivažinėti. Pradžioje patraukėme į Pankisį slėnį. Vietos fantastiškos ir egzotiškos. Dalis gyventojų tai buvę čečėnų kovotojai, išėję į atsargą ir tapę taikiais Gruzijos piliečiais. Statuso pakeitimas nepakeitė išvaizdos: barzda, megzta kepuraitė ir kamufliažinė uniforma. Vaikšto be automatų, bet fotografuotis atsisako. Pakilę aukščiau ir įvažiavę į saugotinas teritorijas truputi apturėjome offroad'o važiuodami upelių vagomis. Nepersistengėme, nes gaila mašinos. Tikrai verta nuvažiuoti, kaimai tikrai egzotiški, Laima padarė puikią nuotrauką kur aš tvirtinau kad nieko neišeis :-)

Dar dviem dienom suvažinėjome į Vašlovani nacionalinį parąk. Vat ten jėga, tokio kaifo seniai nebuvau patyręs. Kažkas panašaus į safari (jame nesu buvęs) - važiuoji kalnais ir pievimis kur nori, pezažas fantastiškas. Vietoje kelių upelių vagos. Gruntas minkštas, akmenukai maži, labai komfortiška lėkti. Toks lyg ir ekstrymas, bet labai komfortiškas. Nakvynės namukuose minkštose lovose su WC ir lyg dušu. Važiavome dviem džipais - aš su laima ir Gia, ir Otaras su draugais. Vieningai nutarėme kad dviejų dienų per mažai ir reikės pakartoti. Na man tai viena iš įdomiausių vietų Gruzijoje, keista kad retai lankomų.

Na ir tarpuose tarp kelionių ir vyno gėrimo teko užsiimti praktiškais dalykais. Pradėjome amžiaus statybą Kisi namelyje - tualetas ir WC. Su Laima supirkome unitazą, vandens šildytuvą, dušo kabiną ir pan. ir draugai pažadėjo kad iki birželio pradžios pastatys priestatėlį kur visa tai bus įrengta. Tada visus skaitančius šį blogą galėsiu pakviesti į svečius :-)

Pabaigiau straipsnelį apie keliavimą po Kachetiją ir pridaviau į "Keliones ir Pramogas". Deja, sakė kad tik 7 puslapius gali skirti todėl puikūs Gia piešiniai nepateks... Originalią medžiagą galite pasižiūrėti http://www.kvoseliai.lt

Jei padėsite rašymu ar patarimais turėtų pavykti ir pilnas kelionių vadovas po Gruziją

Užgavėniški pasiautėjimai Žemaitijoje

2010-03-10T21:15:00.000+02:00

Vasario 16 kaip tik išpuolė ir antradienis, ir užgavėnės. Tokios progos nesinorėjo praleisti, todėl gal 20 galvų išsinuomavom autobusiuką ir su slidėmis, rogėmis, būgnais ir karštu vyneliu patraukėme į Žemaitiją. Tris dienas keliavom, šėlom o per užgavėnes mūsų Džiudžibaro delagacija (visi negrai) siaubė Platelius. Mat mūs mylimas karalius pasiuntė jam 15-tos žmonos paieškoti, o net iki Džiudžibaro atėjo žinia kad žemaitjs miargs papinystos ale subinystos. Mūs nuotykius aprašė Linas "Kelionių ir Pramogų" kovo numeryje. Jau galima nusipirkti.

Vis vakarais rašau į http://www.kvoseliai.lt kelionių vadovą po Gruziją. Jau galima ir paskaityti :-)

Naujas mano kelionių puslapis

2010-02-26T22:42:00.000+02:00

Praeitą sekmadienį, sukaupęs savo žinias, paleidau naują kelionių wiki. Rašyti blog'e didesnį tekstą yra gan nepatogų, todėl panorau wiki. Įsigijau atskirą serverį kurį galėsiu pats tvarkyti. Po truputį pabandysiu ten sukelti visus savo pasakojimus, išblaškytus po įvairius forumus.

Kodėl wiki: kaip rašiau, esu pasižadėjęs parašyti kelionių vadovą po Kachetiją, kuris galėtų peraugti į kelionių vadovą po Gruziją. Tokiam darbui reikia kolektyvo,wiki šiam reikalui labai tinka. Kviečiu visus prisijungti prie kūrybos.

kokia situacija dabar:

blog'o įrašus apie Kachetiją perkėliau į wiki. Blog'e jų nebeliko. Sekančią savaitę užsiimsiu rašymu;
į wiki perkėliau Irano blog'o įrašus, juos truputi papildžiau ir paredagavau. Blog'e skaityti gan nepatogu (iš apačios į viršų), o wiki tik vienas puslapis. Deja, kolkas neužteko laiko teisingai perkelti nuotraukas. Gal vėliau sutvarkysiu kad būtų gražūs thumbs vedantys į didesnės rezoliucijos nuotraukas. Man tekstas patinka.
Irano blog'o perkėlimas kažkaip man užėmė beveik keturis vakarus...
laiko labai trūksta...

Jaučiu, kad labiausia ko pasigesiu perkėlęs pasakojimus į wiki, tai Jūsų reakcijos. Rašyti tik sau nėra labai įkvepiantis užsiėmimas. Man tai labai svarbu - dėkingas už kiekvieną komentarą - pasijaučiu pamalonintas. Deja, wiki anoniminio komentavimo nebus - reiks prisiregistruoti. Nepatingėkite. Galite komentuoti ir čia. Norintys prisijungti prie Gruzijos kelionių vadovo kūrimo ypatingai laukiami. Puiki šalis. Pasidalinkime savo patirtimi - kur apsistoti, ką pamatyti. Ar bent pataisykite tekstą. Nesikuklinkite. Tai nekomercinis projektas. Darome sau. Draugams. Keliautojams.

Na, wiki pasiekiamas šiuo paprastu adresu http://www.kvoseliai.lt

Naujas "Kelionių ir Pramogų" numeris

2009-12-13T23:09:00.001+02:00

Šį šeštadienį nusipirkau 12-tą "Kelionių ir Pramogų" numerį su savo interviu. Nesitikėjau, bet viršelį puošia Laimos nuotrauka iš mūsų kelionės į Iraną - sėdi Urmijos ežere ir laukia kada pakils vanduo. Tada kažkur išplauks. Sąžiningai pasakysiu, bet man tai labiausia patikusi nuotrauka iš mano ciklo apie Iraną. Smagu kad ir KiP nuomonė sutapo.

Įkvėptas pasisekimo pagaliau patalpinau Irano kelionės nuotraukas Picasa. Jos geresnės kokybės ir jų daugiau daugiau negu šiame bloge. Jei kas norėtų pilnos kokybės nuotraukų, parašykite.

Kelionių vadovas po Gruziją

2009-12-02T22:30:00.000+02:00

Praeitą sekmadienį smagiai pakalbėjome su žurnalo "Kelionės ir Pramogos" žurnalistu Vytautu Nosevičiumi (Vytai, dar kartą dėkui už žurnalus :-) ). Man jau seniai knieti mintis kad reikėtų (puikus žodis!) paruošti arba straipsnių rinkinėlį ("Kelionės ir pramogos"?), arba knygutę "Keliaukime į Gruziją". Iš mano patyrimo tipiškas keliaujančių ten klausimas: noriu praleisti 2-3 savaites Gruzijoje, ką pamatyti, kiek kainuos, ar saugu ir pan. Reikėtš į tą klausimą atsakyti. keliaujančių ten daug ir, mano nuomone, daugės.

Nemanau kad reikėtų išradinėti dviratį, Lonely Planet ar Rough Guide formatas pilnai tiktų:

įvadinė medžiaga (kaip keliauti);
pagrindinių turistinių rajonų aprašymas su nakvynių adresais;

Žurnalinis variantas:

matyt išeitų straipsnių ciklas per 2-3 numerius su paveiksliukais (nuotraukomis). Turiu nemažai savo Gruzijos paminklų ir gamtos nuotraukų. Jei trūktų mano bičiulis Gia (jis gidas ir fotografas, fotografuoja albumams) duotų kiek reikia. Nieko nekainuotų.

Kad medžiaga būtų naudinga keliautojams reikėtų įdėti žemėlapiukus su pažymėtais objektais. Google maps Gruzijos žemėlapių nėra. Yra tokia firma GeoLand Tbilisyje, užsiiminėja žemėlapiais. Turi paruošiusi skaitmeninį Gruzijos topografinį žemėlapį, ant jo pagrindo daro turistinius popierinius ir navigacinį žemėlapį Garminui. Esu pas juos buvęs, normali publika, gal ir pavyktų susitarti kad duotų projektui rajonų gabaliukus. Mainais gal būtų galima pasiūlyti reklamą žurnale arba bandyti su jais sutarti per Gruzijos ambasadą.

Knyginis variantas:

Su Lonely Planet arba Bradt gidais galima konkuruoti tik kaina ir kalba. Jie kainuoja apie 70lt, o mums būtų gerai sutilpti į 20 litų kad knygą pirktų.

Kitas dalykas kad knyga turėtų būti maksimaliai kompaktiška ir lengva, kad neužimtų vietos kuprinėje. Kiekviena kelionė turi du etapus:

planavimas
keliavimas

Planavime nuotraukos labai gerai, kad tave patrauktų ten nuvažiuoti. Bet kiekvienas padorus žmogus šiuo metu turi internetą
Keliavimo metu nuotraukos tik papildomas svoris. Jau išsirinkai ką žiūrėsi ir reikia žiūrėti.

Kad suderinti šiuos dalykus matyt protinga būtų knygą "skelti" į dvi dalis: nuotraukas su minimalia informacija patalpinti internete, popierinėje versijoje tik pateikti informaciją kuri bus reikalinga kelionėje.

Žemėlapiai: kad nereikėtų brangios spalvotos spaudos galima pateikti schemas su keliais ir objektais. Turiu toki Azerbaidzano guide: puiku, viskas aišku. Reiktų tik surasti kas nupieštų.

Turinys
Bendra informacija. Kaip patekti (AirBaltic?), pinigai, mikriukai, mašinų nuoma, kursas. Dalį informacijos galima kūrybiškai nusirašyti iš LP

Tbilisis. Nakvynė. Kainos. Ką pamatyti: sernije bani, Sardone, Rustaveli, skansenas. Turiu gerą bičiulę Maja (menotyrinkė), išleidusi porą kelionių vadovų po Tbilisi (vokiškai ir angliškai, turiu). Yra maršrutų schemos. Gal pavyktų sutarti kad panaudoti.

Kachetija. 2-4 dienų kelionė (David Goredzi, Signaxi, Telavi, Ikalto, Gremi, Alaverdi, Nekresi, Lagodekchi NP etc)

Gruzinų karo kelias (Ananuri, Kazbegi, Truso)

Svanetija

Kchevsureti, Tusheti (ekstremalams)

Rača

Polsis prie jūros (Kobuleti, Batumi -Adžarija)

Boržomi, Vardzija

Na čia diskusijų objektas ką įtraukti, ko neįtraukti. Daugumoje vietų esu keliavęs, galiu padėti parašyti. Mano bičiulis Gia pažadėjo suteikti informaciją kurios reikės (kur apsistoti, kiek kas kainuos etc)

Realizacija: čia reikėtų grupelės dalyvių. Patogiausia būtų užkurti ar pasinaudoti kokiu wiki servisu kad tekstus būtų galima bendrai redaguoti ir bendrauti. Žiemos mėnesiais vakarai ilgi, veikti labai nėra kas gal ir padarytume gerą darbą :-) Aš siūlausi padėti kuo galiu nemokamai.

Na, reikia apsispręsti darom ar ne?

Georgian valleys in Turkey. 2010. Planning a journey

2009-12-01T20:56:00.000+02:00

It seems that we decided where we will go next year. And what a team will be. Our team:

Vytas
Laima
Gia
Tamriko

Duration aproximately 2 weeks, planning to start in the beginning of June from Tbilisi. What we want:

to visit Georgian villages and churches in the Georgian valleys in Turkey (Northeastern Anatolia);
to visit Iraq (Iraq Kurdistan);
to spent some time near Black sea;

I collected interesting points in that region from The Rough Guide to Turkey and put on google map:

Žiūrėti Georgian valleys inTurkey. 2010 didesniame žemėlapyje

OziExplorer žemėlapiai

2009-11-28T16:41:00.000+02:00

Įkyrėjo mėnesiais siųstis rusiškus genštabinius žemėlapius iš Poechali ir poto juos pririšinėti. Nusipirkau:

Kaukazas (Gruzija, Armėnija, Azerbajdžanas). Gruzija nuo 1:50 000, kitos šalys nuo 1:100 000;
Turkija (nuo 1:100 000);
Sirija (nuo 1:100 000);
Livanas (nuo 1:100 000);

Rusai buvo daug nupaišę :-)

Jei kam reikia rašykite. Juos dalinti galima nemokamai, pinigus ima už siuntimą (traffic).

Iranas 2009. Pasakojimas apie kelionę Mokslų Akademijos Turistų Klube

2009-11-12T20:36:00.000+02:00

MATK mane pakvietė papasakoti apie kelionę į Iraną sekantį penktadienį, lapkričio 20 d. 17:30

Klubo adresas: Gynėjų g. 4. Nuo Nacionalinės bibliotekos eiti į priešingą pusę nuo Seimo, praėjus bromą pasukti į kairę, pirmos durys ir leistis į rūsį. Atmosfera demokratiška, visi laukiami.

Išsiuntinėtas laiškas:
================================
Mieli Mokslų Akademijos Turistų klubo nariai ir jų draugai:

Š.m. lapkričio 20 dieną (penktadienį), 17.30 val.

kviečiame į klubo vakarą „Automobiliu po Iraną“.

Vakaro pranešėjas – keliautojas Vytas Statulevičius, kuris šią vasarą
automobiliu keliavo po Kaukazo šalis.

Pagrindinis kelionės tikslas - aplankyti rečiau lankomas šiaurės Irano
provincijas: Irano Azerbajdžaną ir Irano Kurdistaną.
Kelionė vyko gana "aštriu" laiku - per Irano Prezidento rinkimus.
Kelionė prasidėjo Tbilisyje, keliautojai važiavo per Turkiją, Iraną,
sugrįžo į Gruziją per Azerbajdžaną.
Kelionės maršrutą galimą pažiūrėti http://kvoseliai.blogspot.com (birželio
ir liepos įrašai).

Vakaras įvyks mūsų klubiečių ir draugų lėšomis atnaujintoje-suremontuotoje
(tai Klubo narių įnašai ir Jūsų 2-procentiniai Sodros pervedimai klubui)
Klubo salėje, esančioje Vilniuje, Gynėjų g.4.

Pasibaigus kelionių įspūdžiams pakviesime išgerti tradicinį arbatos
puodelį ir apžiūrėti suremontuotas Klubo patalpas.

Iki pasimatymo klubo vakare.

Su pagarba,
MATK valdyba

Iranas 2009. Kelionė baigta

2009-10-21T22:13:00.001+03:00

Kiekviena kelionė susideda is kelių etapų: pasiruošimo, kelionės ir grįžimo.

Pasiruošimas. Kaip ir kiekviename reikale čia daugiausia intrigos. Nežinai kas tavęs laukia todėl tikiesi pačių didžiausių nuotykių.

Kelionė. Keliauji ir mėgaujiesi kad ne darbe. Dvejonės: smagu ir dabar, ir norėtųsi pasidalinti įspūdžiais su draugais. Bet kokiu atveju tai ne visiškai tai ko tikėjaisi (čia aišku priklauso nuo fantazijos pasiruošimo etape) :-)

Grįžimas. Kelionė baigta. Bandai apmastyti ką matei, tai papasakoti draugams ir sudėlioti nuotraukas. Tada supranti ko nenufotografavai (jei nėra nuotraukos, tai nieko ir nebuvo, tiesa?). Po kiekvieno pasakojimo kalba darosi vis sklandesnė ir kelionė įspūdingesnė :-) Tai kompensuoja antro etapo trūkumus ir pasakoji tai ko tikėjaisi :-)

Tada visuo tai bandai pasidalinti Internetu (o gal kas nors perskaitys?). Va kaip tik šitą etapą baigiau. Šiame bloge tik ką patalpinau kelionės žemėlapį (žr. liepos mėnesio įrašus). Kelionės aprašymą rusų kalba patalpinau

rusiškame Forum Vinskogo

gruziniškame Nukri forume

Taip kad su Iranu lygtai viskas baigta, reikia pradėti ruoštis sekančiai kelionei :-)

P.S. Visada smagu sulaukti kokia nors reakciją, kad ir paprastą "nuostabu", "puiku" ar net "pilns šūds, autors loozers"

Rudeninė kelionė į Gruziją

2009-10-13T21:20:00.006+03:00

Na, prieš žiemą dar norisi pasišildyti. Rugsėjo pabaigoje pavyko susiorganizuoti laisvas dienas ir su Laima sulakstyti į Gruziją. Priežastis rimta: Kisishevyje reikia surinkti derlių (graikiškus riešutus ir funduką) bei paplaukioti jūroje.

Ruduo šiais metais Gruzijoje atėjo kokiu mėnesiu anksčiau. Prie jūros planavome važiuoti kartu su Gia ir Tamriko, bet perėjose iškritęs sniegas sujaukė Gijos planus ir jam teko užsiimti su savo įstrigusiais turistais. Išvažiavome prie jūros tik su Tamriko. Kvariati guesthous'e susitikome su keturiomis šauniomis sibirietėmis iš Rusijos. Šauniai praleidome laiką, nors būti šešių energingų ponių kolektyve nebuvo taip lengva :-)

Įspūdžius su nuotraukomis galima pažiūrėti Nukri forume

Ta pačia proga galiu pasiūlyti kitus savo pasakojimus patalpintus gruziniškame Nukri forume

Nostalgiškos kelionės po Gruziją - trumpi pasakojimai apie keliones į įvairius Gruzijos rajonus

2008 metų kelionė į Tušeti - ekstrymas

2007 metų kelionė i Khevsureti - viena iš įdomiausių vietų Gruzijoje

2007 metų kelionė į Svanetiją - klasikinis Gruzijos turistinis perliukas

Beveik tie patys pasakojimai buvo patalpinti ir populiariausiame Rusijos turistų forume forum Vinskogo. Iš esmės tas pat kaip Nukri, gal truputi paredaguoti Rusijos publikai:

2008. Kelionė į Tušeti + Gruzija po karo

2007. Kelionė į Kxevsureti

2007. Kelionė į Svanetiją

Marius LTV laidoje "Labas Rytas"

2009-08-26T21:13:00.002+03:00

Marius parašė kad rytoj (ketvirtadienį) jo laukia LTV "Labas Rytas" laidoje. Pusę aštuonių pradės grimuoti kad tiktų TV :-), pasirodyti ekranuose turėtų apie 8:10. Pasakos apie mūsų kelionę į Iraną. Straipsnis apie kelionę LR priede "Gyvenimo Būdas" turėtų pasirodyti šeštadienį.

Pasakojimas apie Iraną "Lietuvos Ryte"

2009-08-13T20:32:00.005+03:00

Vakar beveik 2 valandas kalbejausi su LR korespondente Ernesta apie Iraną. Jei mano požiūris (pasakojimas) patiks, yra šansas kad jis pasirodys LR priede 'Gyvenimo būdas'. Kai pasirodys pranešiu. Tarp daugybės klausimų buvo vienas kuris suintrigavo: "ar buvo nesaugumo jausmas Irane". Iš tiesų ne toks paprastas klausimas. Atsitikti gali viskas: susirgti, pargriūti ir ką nors nusilaužti, pakliūti į policiją. Bet tai viskas sprendžiama: draudimas, ambasados telefonai etc. Kelionėje automobiliu didžiausią problemą kelia pats automobilis. Tokiose šalyse automobilis biurokratijos požiūriu yra vertinamas žymiai labiau negu žmogus. Automobilis paklius į avariją ar rimtai suges ir pats pakliūsi į biurokratinę pelkę. Automobilis laiku neišvežtas iš šalies, pasibaigusi tavo viza ir akyse ima mirgėti kalėjimas ir daugybė $$$ kyšių. Kelionėje bijai ne žmonių, o valstybės biurokratinio aparato (sistemos). Su žmonėmis galima susitarti, su įstatymais žymiai sunkiau ir brangiau...

Toliau rašau įspūdžius ir publikuoju originalia data. Dar daug liko, ir, be abejo, įdomiausi pasakojimai ateityje :-) Bet norisi dar pasidžiaugti ir vasara - pagrybauti, pasimaudyti. Na, žodžiu, nauji pasakojimai pasirodys su pertraukėlėmis :-)

Marius ir ėmė rašyti

2009-07-15T20:20:00.002+03:00

Kitokį požiūrį galima pamatyti Mariaus blog'e. Tiksliau, gal ir tą patį požiūrį tik išreikštą visai kitais žodžiais. Susidėlios įspūdžiai kaip mozaika. Mariaus blogą rasite čia:
http://blog.delfi.lt/neboisia/

Jau Vilniuje

2009-07-03T11:38:00.002+03:00

Vakar sėkmingai grįžome. Mėginimus ką nors parašyti numaldė miegas :-) Su rašymu iš Irano irgi kilo problemos:

stipriai pavargdavau bei vėlai stodavome nakvynei. Pavalgius griūdavome miegoti;
internet'o kavinių nelabai gausu (mačiau vieną);
ir šiaip kur buvo Internet'as jis buvo blokuojamas dėl rinkimų ir porinkiminių riaušių. Net SMS žinutę tik po keleto bandymų pavykdavo išsiųsti.

Taigi priežastys rimtos :-) Pabandysiu dabar sudėlioti mintis ir parašyti kelionės ispūdžius.

Ačiu už komentarus!

Iranas 2009. Keliones zemelapis

2009-07-02T16:58:00.001+03:00

View Iran 2009 in a larger map

Iranas 2009. Kelionė. Gruzija. Pabaiga.

2009-07-01T21:04:00.000+03:00

Kelionė baigiasi, prasideda reabilitacija. Vynelis, alutis ir įvairiausi valgiai - reikia atstatyti balansą organizme. Tai vadinasi civilizacijos malonumai. Kisishevyje įsigygu keptuvę, ponios pirmą kartą iškepa kiaušinienę. Pasirodo jos moka!

Traukiame prie jūros. Nepatogu grįžti į Lietuvą su musulmonišku įdegimu. Beto sveika atmirkti jūroje ir gerai nusiprausti. Pakeliui pilna įvairiausiu gėrybių.

Įsikuriame pas draugus guesthouse Kvariati.

Geriam vynelį terasoje, apačioje jūra. Aplink apelsinų ir citrinų sodai. Galima pasiskinti. Nors birželio pabaiga, bet sezonas dar neprasidėjęs. Vietiniams šalta: oras tik apie +28C, vanduo apie +24. Keistuoliai.

Kviečia Rezo. Su mumis nori pasikalbėti. Nusileidžiam. Senukų pora. Ponia Ona 1963 metais ištekėjo už gruzino. Gyveno ir dirbo Lietuvoje iki 1977, poto išvažiavo į Gruziją. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ryšiai nutrūko: nebepavyksta susiskambinti. Laima užsirašo duomenis ir pažada surasti giminaičius. Labai smagūs žmonės - puikiai pasėdime. Pasirodo Rezo, pas kurį apsistoję, kaip ir turi lietuviškų ryšių - jo dukra ištekėjusi už Onos anūko...

Prie jūros reikia atvažiuoti porai dienų. Tada vertini kiekvieną minutę: maudymąsi jūroje, restoranėlį, vynelį ir net popietinį miegą. Iranas bando susidėlioti galvoje.

Grižtant į Tilisi be abejo užsukam į Džvari pasigerėti vaizdu

Sėdime pas Tbilisyje pas Gia terasoje. Laima išmoko daryti riešutų padažą ir mokino Tamriko iškepti kažkokį įmantrų pyragą. Kelionę pradėjome ir baigėme čia, pas draugus. Taip gerai, kad norisi stabdyti laiką. Ši kelionė baigėsi, reikia pradėti galvoti apie sekančią.

Planų daug. Kai negavome Irano vizos aš jau buvau sudaręs atsarginį maršrutą: Turkija, Irakas (Šiaurės), Sirija, Jordanija. Kitas variantas: su Gia važiuoti po gruziškus kaimus Turkijoje. Arba į Turkmėniją. Arba ... Planų daug. Keliauti norisi.

Prisimenu UTK žygeivišką dainą
Kas su mumis nekeliauja
Ilgesys tam širdį griaužia
Sunku naktį, sunku dieną
O Marija Magdalena

Gerų kelionių :-)

Iranas 2009. Kelionė. Azerbaidžanas - Gruzija. Saki - Lagodekshi - Gremi - Kisishevi

2009-06-25T21:33:00.000+03:00

Ar miegoti Inturistiniame viešbutyje už 30 baksu ar skylėje už 8 man didelio skirtumo nėra. Aš miegu kaip rąstas - užmiegu dar nepadėjęs galvos. Knarkiu (jei tikėčiau prasimanymais) matyt lygiai tai pat. Bet yra skirtumas ryte. Vietoje purvino koridoriaus išeini į rožių sodą. Nereikia belstis į turgų ir lakstyti ieškant kiaušinienės. Čia nueini į sodą ir atsipūtęs mėgaujasi gyvenimu. Maistas greičiausiai toks pats, bet skirtumas jaučiasi.

Paskutiniai kilometrai iki Gruzijos. Važiuoju namo (namai gali būti ne vieni). kelionės pabaiga visada keista: ir gaila baigti kelionę, ir norisi atsipalaiduoti ir pasidalinti įspūdžiais su draugais.

Privažiuojame Azerbajdžano-Gruzijos sieną. Yra laukiančių mašinų eilė, bet mes su vėliavėlėmis. Privažiuojame prie šlagbaumo. Girdžiu kaip azerų pasienietis į raciją kartoja "diplomat". Suku galvą ratu: suprask kaip nori. Šlagbaumas pakeliamas ir įvažiuojame. Einu forminti dokumenų. Kaip visada atsiranda "žemietis", sovietmečių tarnavęs Šiauliuose. Draugiškas pokalbis su juokeliais. Man paaiškina kad mūsų išvažiamas nurodytas per kitą punktą, kažkur už 400 kilometrų. Bet jokių problemų - dėl "tautiečių" jis viską pats sutvarkys.

Gruzija. Užsukame į Lagodekhi nacionalinį parką. Reliktiniai medžiai, sužymėtos trekingo trasos. Marius suranda upeliuką kur išsimaudyti, mes jo (Mariaus) ilgai ieškome.

Labai smagus kelias, kairėje Alazani upė, dešnėje mažėjantis pagrindinis Kaukazo kalnagūbris. Karšta. Prieš Telavi sukam prie upės: puiki vieta maudymuisi. Šoki į upę ir tave neša greita srovė. Kartoji.

Pagaliau namie, mano Kisishevi namuke. Namie!

Važiuojame pas draugus vakarienei. Ėriukas, baklažanai, vynelis ir smagus draugų pokalbis. Kelionė baigėsi, įtampa dingo ir tave smagioj kompanijoj atpalaiduoja. Na mane labai atpalaidavo, teko vesti :-) Bet kas prieš tokį stalą atsisakys

Iranas 2009. Kelionė. Azerbaidžanas. Shamakhi - Gabala - Saki

2009-06-24T22:02:00.000+03:00

Puikiai išsimiegojome palapinėje. Nieko nėra geriau už palapinę su teisingu pripučiamu čiužiniu. Palyginus su Irano "klopovnikų" lentinėmis lovomis tai tikras rojus. Vienintelis trūkumas kad palapinę reikia statyti, o ryte surinkti. Pusryčių kaip visada nevalgėme. Tai darosi tradicija. Turiu įtarimą kad makaronus, sriubas ir lietuviškus mėsos konservus vežiosimės dar daugelį metų. Matau savo klaidą - reikėjo paimti lašinių ir mano taip mėgstamų (kai labai norisi valgyti) tuno konservų. Su ekspresso kava tai būtų nuostabu.

Traukiame kalnais. Akivaizdžiai tai mėgstamos naujųjų azerų vietos. Namo statyba prasideda nuo aklinos tvoros. Kuo tvora aukštesnė tuo reitingas didesnis.

Pasikonsultavę su žemėlapiu nusprendėme nukirsti kampą. Juolab ten vakar matėme apšviestą kelią. Kelias baigėsi labai įspūdinga tvora ir vartais. Išbėga apsaugininkai. Neaišku kas labiau išsigandę. Klausiame - kieno? Rodo į dangų. Suprantame ir grįžtame atgal.

Vaizdai ir vietos puikūs. Norėtųsi paatostogauti, bet Azerbaidžiano muitininkai davė mums tik tris dienas tranzito. Reikia grįžti namo - į Gruziją.

Sustojame Gabaloj. Manau kad kažkokiu būdu šis meistelis susijęs su Prezidentu Alijevu - vyresniuoju. Centras atrestauruotas, yra muziejus ir skulptūra su kostiumu. Vietiniame turguje labai sėkmingai įsigyjy žnyples ir kitokį teisingą inventorių židiniui. Ne visi vietiniai išgali nusipirkti mersedesus. Biedniokai pasitenkina merso ženkliuku ant žigulių.

Pietų kaip visada nevalgėme.

Nakvynei stojame Saki. Labai šaunus miestukas. Vietinis persų karaliukas čia pastatė pilį. Labai gražus Saki senamiestis. Apsistojome karavansarajuje. Kaip supratau jis dar sovietmečiu buvo restauruotas ir įsteigtas Inturisto viešbutis. Už dviejų kambarių numerį sumokėjome 35USD. Ir dar puiki vakarienė viešučio sode. Į kelionės pabaigą imame gyventi prabangiai.

Vakarą pabaigiame su "caj" ir su kaljanu. Viskam vadovauja šaunus vyrukas leidžiantis pasijusti tikrais pirklių trakto svečiais.

Iranas 2009. Kelionė. Azerbaidžanas. Lankaran - Kurdamir - Shamakhi

2009-06-23T20:56:00.001+03:00

Po Irano jaučiasi atsipalaidavimas. Rytinis pasimaudymas jūroje. Laimos ekspresso kava (pusryčių vis tiek nėra, tai matyt nesusiję su geografine pozicija). Papusryčiaujame pakelės restoranėlyje. Taip, Azerbaidžnas gyvena žymiai turtingiau. Matosi kaip įgyvendinta buvusio Prezidento idėja pastatyti olimpinį stadioną kiekviename kaime. Stovi, su gražiomis naujomis tribūnomis, žalia pievute ir pan. Ar kas nors ten vyksta neaišku, bet gražu. Ir gražu kad realizuotas sumanymas, t.y. įgyvendinti priesaikai.

Kelias šiaip sau, stipriai duobėtas. Vietiniai tvirtina kad sekantis priesakas bus kelių remontas. Mums būtų buvę geriau jei šie priesakai būtų sukeisti vietomis. Kratomės. Namai pakelėse prabangūs. Kiekviename miestelyje Prezidento Alijevo -vyresniojo portretai, paminklai, muziejai ir pan. Nors azerbajdžanietiškai nesuprantu, bet spėju kad po didžiulėmis fotonuotraukomis užrašai "Azerbaidžanas be demokratijos - šalis be ateities" ir pan. Vis dėlto gyvenau SSSR.

Tolstame nuo jūros. Gražius žalius miestelius pakeičia pusdykumė. Karšta, apie +38C. Einant nusišvilpti įdėmiai žiūriu kur statyti kojas. Gyvatėms čia turėtų patikti. Kelias duobėtas, bet tiesus. Nuobodulį išsklaido vidurį dykumos stovintys kanalų kasimo įrenginiai. Kažkada atvežė ir užmiršo.

Pusdykumė baigėsi ir kylame i kalnus. Tai Kaukazo kalnagūbrio pabaiga. Žaluma, puikūs vaizdai. Nelabai toli nuo Baku, matosi kad čia atvažiuoja biznieriai iš Baku atsipūsti po sėkmingų naftos sandorių. Skirtingai nuo asketiškų azerų piknikų Irano pakelėse, čia azerbaidžano azerai mėgsta leisti laiką jaukiuose restoranų pavėsinėse žąvingose kompanijose su puikiais kalnų vaizdais. Irano mulos turėtų į ką mėtyti akmenis. Kiek suprantu čia jie nelabai laukiami.

Reikia stoti. Surandame viešbutėlį kalnuose, restoranėlis ir puikūs vaizdai. Nakvynė jurtose. Už jurtą prašo 50USD. Pasijuntame tiesiog plėšiami. Sutariam kad už 10USD pasistatysime palapines kur patiks ir ateisime vakarienės. Turime dar pasienyje pirkto alaus ir vyno. Dalia ta proga papuošė mūsų Terraniuką.

Ant vakarienės jie ir atsiėmė tuos 50USD. Na niekaip tie kebabai, pomidorai ir gan kreivas vynelis netraukė ant tokios sumos. Sėdėjome sode, aptarnavo kontuzytas Azerbajdžano-Armėnijos karo veteranas. Daugiau nė dvasios. Jei valgytum čia kasdien gal ir pergyventum, o čia tik kelionės akimirka...

Iranas 2009. Kelionė. Sienos kirtimas. Azerbaidžanas

2009-06-22T22:41:00.003+03:00

Ponios iš gido vištukių kiaušinių sukurpia pusryčius. Nusifotografuojame atsisveikinimui. Nors ir plepys, bet šaunus seniokas. Traukiame link sienos, vėl ryžių laukai.

Mūsų "cornet de passage" buvo tik trims dienoms. 70 eurų išsprėndžia problemą. Automobilių prie Irano-Azerbaidžano sienos beveik nėra. Bet siena uždaryta - pietūs. Pajudame. Pareigūnai iškišę liežuvius užrašinėja mūsų pavardes į sąsiuvinius. Galu gale paskutinis patikrinimas - už kelių metrų jau Azerbaidžanas. Dalia atsipalaiduoja ir iš mašinos išlipa be skraistės, nuogomis rankomis. Debiliškos išvaizdos Irano pasienietis ją bjauriai apšaukia. Čia dar Iranas.

Azerbaidžano pusėje kelias pavirsta į šunkelį. Traukia fūros. Azerų muitininkai pasitinka labai draugiškai. Teiraujasi apie mūsų kelionę, gyvenimq Lietuvoje. Be abejo atsiranda tarnavusių Lietuvoje. Tvarkydami dokumentus užtrunkame gerą valandą, bet visi labai geranoriški. Ir šiaip mūsų automobilis vienintelis. Pasiūlo apsilankyti duty free. Naujutėlaitis pastatas, didžiulė parduotuvė. Prie čekiško budvaizerio užrašyta kaina 1.5 euro. Nubraukta ir pataisyta į 0.8. Prirašyta "už du". Jėga, tokiam pasiūlymui negalima atsispirti ir prikraunu mašiną alaus. Nar ir kas kad alaus galiojimo laikas baigiasi rytoj.

Pasukame į pirmą pasitaikiusį pliažuką ir neriame į jūrą. Ponios be skarų, nuogomis rankomis. Pradžioje neįprasta. Mes su Mariumi kelnes keičiame į šortus. Paragauju alaus. Malonu prisiminti skonį. Ir kuo gėrimai užkliuvo muloms - daugumoje islamiškų šalių alkoholis pardavinėjamas. Nenori - negerk. Azerbaidžanas irgi šiaip islamiška šalis.

Dairomės į naują šalį. Pirmas įspūdis - Azerbaidžanas gyvena žymiai geriau. Didesni namai, gražiai sutvarkyti miestukai. Be žigulių nemažai naujų prabangių džipų. Naftos pinigai akivaizdžiai čia pasiekia žmones.

Iranas piknikų šalis, o Azerbaidžanas - restoranų. Pakelėse pilna restoranėlių. Ieškome nakvynės. Už namelį kempinge paprašo 500USD. Jo, naftos pinigai jaučiasi. Nors namelis ir prabangus, bet nakvoti galima ir palapinėje. Pavakarieniavę restoranėlyje statomės palapines jūros pakrantėje. Kaspija kurortavimui šiaip sau - vanduo drumzlinas, dugnas irgi su dumbliuku.

Šalia mūsų palapinių stovi vagonėlis. Irgi įrengta kavinukė. Einu susipažinti. Šeimininkai žvejai. Pavaišina žuvimi ir alumi. Maloniai paplepame apie gyvenimą anksčiau ir dabar.

Iranas 2009. Kelionė. Tabriz - Astara

2009-06-21T21:46:00.002+03:00

Keliamės ir traukiame į turgų. Pusryčiams galima nusipirkti virtų kiaušinių ir duonos, bet aš norėčiau kiaušinienės. Pavyksta.

Šiandien paskutinis šansas nusipirkti dovanų. Man pirkiniai pats sunkiausias veiksmas kelionėje. Kol kas įsigijome tik varinį ąsotį Laimos sodybai Dievogaloje.

LP aprašytame turizmo informaciniame centre sutinkame arbatą begeriančius Marių ir Dalią. Šaunus puikiai angliškai šnekantis centro darbuotojas supranta mūsų problemą ir palydi į valdišką suvenyrų parduotuvę. Pasirinkimas neįpatingas, bet kainos labai žemos. Prisiperkame įvairių mažmožių.

Sutarėm susitikti pirmą valandą, todėl blūdinėjame po turgų. Tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas. Šiaip parduotuvėje aš galiu ištverti ne daugiau kaip valandą (ekstremaliu atveju). Bet kadangi pirkti nieko nereikia, tiesiog vaikštome. Kone pusė turgaus yra skirta kilimams. Jų kalnai. Dideli, maži, įrėminti kaip paveikslai. Kaip suprantu kilimas čia laikomas rimta investicija ir privalomas kiekvieno namo ar buto atributas.

Dar nemaža turgaus dalis yra skirta auksui. Kiekvienas padorus iranietis savo žmonai turi dovanoti auksines apyrankes ir kitokius barškaliukus. Iš tiesų, kuo moterys gali užsiimti jei ne puoštis. Negi po internetą landžioti...

Vakare pasiekiame gido namelį. Pavėlavome, su pikniku jau nieko neįšeis, ką padarysi. Jaučiamės kaip namie. Mūsų viskiukas jau seniai pasibaigęs, vietiniai suorganizuoja razinų samanėsw ir net 200 gramų buteliuką naminio vyno ponioms. Švenčiame iraniško etapo pabaigą - ryt ryte trauksime į Azerbajdžaną.

Iranas 2009. Kelionė. Bonab - Tabriz

2009-06-20T17:34:00.002+03:00

Viešbutis buvo prabangus - dušas, TV, dar gavome pusryčius. Bonab pagal LP gidą yra didelis atominių tyrinėjimų centras. Gal čia mulos konstruoja islamišką atominę bombą. Tokiuosi vietose svarbiausia nenufotografuoti to ko nereikia. Kadangi ko negalima fotografuoti nežinai, tai geriau iš vis nefotografuoti. Gal kokia suklypusi bakūžė pasirodys strateginiu objektu. Ar į chidžabą įsisiautusi ponia - įslaptinta atominės fizikos ekspertė. Tada kalėjimas :-(

Džiugu kad startuoju pavalgęs. Jei yra bent vienas pavalgymas per dieną tai labai gerai. Šiaip valgymui lygtai niekas nekliudytų - maistas pigus, mašinoje pilna makaronų, konservų, sriubų ir kitokio gėrio. Tiesiog neužtenka laiko ir nėra norinčių gaminti. Marius - saldymynų ir vaisių mėgėjas, visą laiką ką nors griaužia. Ponios rūpinasi figūra. Nori nenori man ir tenka rūpintis figūra :-)

Bonae aplankome vietinę mečetę. Salės grindys padengtos kilimais, dėželėje sudėti moliniai "sausainiai" pasikišti po kakta. Žmonių nėra.

Skambinu giduj. Jis turėtų keliauti su prancūzų šeimyna. Džiugi žinia - jis supainiojo June su July, jie atvažiuos sekantį mėnesį. Kviečia pas save į kaimą. Padarysime piknikėlį ir padės pervažiuoti sieną.

Traukiame prie Urmijos. Tai didžiulis uždruskėjęs ežeras. GPS navigatorius su rusiškais genštabiniais žemėlapiais rodo kad dar pavažiavus pora šimtų metrų pasieksime ežero pakarantę. Išnyra vietinis džipas su dviemis civiliais vyrukais. Yra ko pasiklausti kelio. Marius juos kaip visada nupaveiksluoja. Tik kad vyrukams prie diržų racijos. Ištraukia pažymėjimus - policija. Bent taip tvirtina. Nesu farsi kalbos specialistas, o šiuolaikinės technikos sąlygomis bet kokį pažymėjimą nusipiešti juokų darbas.
"Ten tikrai nepravažiuosite" - paaiškina mums. "Sekite iš paskos". Be abejo mūsų džipas "kietesnis", galėtume pabandyti pabėgti "atsimėtydami" uogienių stiklainiais ir Mariaus nupirktais vaisiais. Realybėje riedame iš paskos mąstydami kur mes pakliūsime...

Važiuojame kone 30 kilometrų. Apleista turistinė vieta, ilgas tiltas į Urmijos ežerą. Kažką pastačius ežero lygis nukrito pora metrų ir įrenginėtas uostelis tapo druskos lauku. Dėkojame policijai. Jie paparašo Mariaus išrinti savo atvaizdus, palieka telefonus "jeigu ką" ir maloniai atsisveikinę išnyksta. Mūsų angelai sargai :-)

Pasukame į Kandovan kaimelį. Kaimelis iškaltas smiltainio uolose. Tokia turistinė vieta, prekiajama "vietiniais" Kandovano graikiškais riešutais. Vienu metu parduodama tiek riešutų kiek matyt nesurenkame per metus. Svarbu "brandas". Laimai duodama paragauti riešutų (labai skanių), ji nusiprka maišelį (bjaurių, matyt atvežtų iš Kinijos). Įprastas turistų maustymo triukas.

Čia yra net viešbutis užsieniečiams, irgi iškaltas oloje. Kaina tik 300USD už kambarį (su džiakuzi). Įdomu, ar atsiranda tokių idiotų?

Bevaikštinėjant po kaimelį vietinis pakviečia pasižiūrėti vidun. Poto Laimą užsodina ant asiliuko. Poto Laimai rodo kaip laikomos avys oloje kalno viduje. Visą raikalą sugadinu aš blykstelės blykste oloje. Visas būrys avių neria laukan į kaimą, vietinis keikdamasis paskui. Mes ir tyliai pasišalinam...

Įvažiuojame į Tabrizą. Tai ketvirtas pagal dydį Irano miestas, virš milijono gyventojų. Sėkmingai nepasiklystame. Aš lieku mašinoje, komanda ieško viešbučio. Su Laima įsikuriame viešbutėlio ketvirtame aukšte. Numeris su dušu ir WC, bet labai spartietiškas. Tarp lovų vos galima praeiti. Yra šaldytuvas. Norint įeiti į dušą jį reikia pristumt prie durų. Norint atidaryti kambario duris reikia pristumti prie dušo. Įdedu vietinio "alaus" ir traukiame į turgų. Beje, viešbutlyje sutikome užsieniečių porelę. Vyrukas net buvęs Lietuvoje.

Turgus milžiniškas, užima visą kvartalą. Po dengtu stogu įvairiausi praėjimai, didžiulės prekybos salės. Viskas paslaptingoje prieblandoje. Viskas užsidarinėja, teks ateiti rytoj.

LP gide surandame "City restoran". Turėtų būtį geras. Kažkur už kilometro. Gaudau taksi ir pusvalandį bandome išaiškinti savo užmanymą vairuotojui. Miesto planą jis akivaizdžiai mato pirmą kartą, juolab nepažistamomis raidėmis. Paskui kažkur veža. Paprašome sustoti kad per daug nenutolti. Paduodu 10 000 realų banknotą (apie 1 USD). Vairuotojas nepaleidžia kol neatiduoda 5000 gražos.

Puikiai pavakarieniaujame už 10 dolerių. Beje, Irano restoranuose kaip ir pas mus nerūkoma.

Įdomu kaip pavyksta išgyventi Daliai. Jie su Mariumi vaikšto atskirai nuo mūsų, bet kaip suprantu pasitenkina tuo kad Marius turguje prisiragauja.

Iranas 2009. Kelionė. Marivan - Bonab

2009-06-19T21:19:00.001+03:00

Išsimiegojau puikiai. Girdėjau kažkokius pašnekesius apie knarkimą, bet spėju kad tai ne apie mane. Aš nieko negirdėjau. Už namelį sumokėjome kone 50 USD (su pusryčiais).
Puikiai papusryčiavome. Marius su pasididžiavimu apsimovė savo turguje nupirktas kurdiškas kelnes. Labai puikus modelis - jos praktiškai amžinos, nesvarbu kiek augs talija. Vienintelė problema kad neteisingai surišus virvelę - nukrenta. Marius kelnių užrišimo technologijos kolkas neįvaldes.

Kaip visada traukiame į turgų. Kurdistane yra ir laisvamanybės požymių - erotiškai demonstruojama nepridengta galva.

Mariui reikia nusipirkti juostą prie kelnių ir pasitobulinti jų užrišime. Kurdės juokiasi iš žioplų užsieniečių - kaip galima nemokėti užsirišti kelnių. Gal tie užsieniečiai aplamai nieko nemoka...

Kaip visada apie mašiną pilna geranoriškų žioplių.

Vėl traukiame į kalnus. Rugius pjauna su dalgiais.

Sustojame pasivaikščioti, tuoj pat sustoja autobusas nusifotografuoti su mumis. Tuoj imsimės jaustis kaip TV žvaigždės.

Noriu padaryti pavyzdingą dieną. Kadangi valgėme pusryčius (buvo įskaičiuota į nakvynę), prie perėjos pamatę upelį ir du medžius stojame priešpiečiams. Po kitu medžiu įsikūrusi kurdų šeimyna, gal 20 žmonių. Aišku, piknikauja. Iš kart mums atneša arbatos. Angliškai nieks nekalba, bet tai nelabai svarbu - užtenka šypsenų ir pamosikavimų rankomis. Stovinčiame taksi paleidžiama muzika ir prasideda kurdiški tautiniai šokiai. Kažkaip su ramiu lanču eilinį kartą nesigavo - atmosfera tokia crasy kad tenka arba šokti, arba fotografuoti. Ponios pagavo žingsnį ir visa kompanija su entuziazmu eina ratuku pievelėje. Vedantysis moja skarele. Visiems linksma. Taip. Islamas. Iranas. Kurdistanas. Irako pasienis. Ekstremali kelionė. Niekad nebūčiau pagalvojęs kad tarpusavyje visiškai nesusišnekanti publika jaustųsi taip smagiai.

Kol šokame išverdami ryžiai ir iškepami kebabai. Savaime suprantame mes pakviečiami pietų. Nuo kalnų upelyje vėstančių arbūzų atsisakome - reikia važiuoti. Nuostabi diena!

Pasiekiame Bonab miestelį. Čia Irano atominės energetikos centras. Jei kas paleis raketą, tai būtent šičia. Yra vienintelis prabangus viešbutis. Suplojame kone po 26USD už kambarį. Yra net televizorius. Įsijungiam. Teherane Achmenidžado rėmėjai suorganizavo palaikymo mitingą. Minios iraniečių stovinčių karštyje ir skanduojančių. Matyt "Mirtis Amerikai" - tai gero tono požymis šiuose kraštuose. Labai primena sovietmetį.

Bonab nedidelis miestukas kelių kryžkelėje. Įsikūrėme gyvenimo centre - prie autobusų stoties. Daugybė parduotuvėlių ir užkandinių. Su Laima įsikuriame ant kilimo ir geriame arbatą. Priešais vyrukas molinėje statinėje kepa duoną. Duona plona, iškepa greitai. Vis dar degančią paduoda mums, mes sėdime, valgome ir geriame arbatą. Jau tikrai pajutę kelionės draivą. Keliauji dėl tokių pojūčių. Atsidurti kažkur ir pukiai jaustis.

Viešbutyje televizorius gal ketvirtą kartą rodo tą patį mitingą. Matyt valdžia gilioj duobėj. Primena "Gulbių ežerą" 1991.

Iranas 2009. Kelionė. Sanandaj - Ravansar - Paveh - Marivan

2009-06-18T21:46:00.001+03:00

Pusryčių pas mus ateina ir Dalia - Marius maitinasi turguje. Jų viešbutėlyje dėl karšto vandens neapgavo - 11 valandą vakaro įjungė. Tačiau tuo pat metu išjungė šaltą vandenį. Linksmuoliai.

Šiandien trauksim per Irano Kurdistaną. Lonely Planet tvirtina kad čia vienas iš gražiausių Irano kraštovaizdžių. Mr. H. įnirtingai siūlė čia nevažiuoti. Kelias eina šalia Irako sienos per kurią vyksta šnapso kontrabanda. O kontrabandininkai nelabai toleruoja žiūrovus. Rizikuojame.

Sustoję poilsiui pasigrožime klasikiniu Irano automobiliu - Peykan. Turbūt 90 proc. viso autoparko sudaro būtent šis 60-tų metų inžinierinės minties stebūklas. Nepaisant savo neįspūdingo dydžio jis ryja 14 litrų benzino 100 kilometrų. Nors modelis sukurtas Anglijoje, jis primena nesantuokinį rusiškos "Volgos" ir "Moskvičiaus" kūdikį.

Piknikavimas yra iraniečių tautinis sportas. Jie su savo samovarais gali įsikurti bet kurioje vietoje - kad ir automagistralės skiriamoje juostoje. Ir mėgautis poilsiu "laukinėje gamtoje". Mašinose visada yra reikalingas inventorius.

Kelias kyla į kalnus. Kitoje slėnio pusėje - Irakas. Kai po antro pasaulinio karo buvo brėžiamos valstybių ribos kurdams nepasisekė - jų gyvenamos teritorijos liko padalintos tarp Turkijos, Irako ir Irano. Vaizdai fantastiški, bet nefotografuojami - viską dengia geltona migla. Pradžioje galvojome kad tai rūkas, bet poto supratome kad tai iš Irako dykumų atneštos smėlio audros liekanos. Jautiesi stipriai smėlėtas.
Skirtingai nuo Azerbaidžano sienos pasienio įtvirtinimų beveik nesimato.

Stojame "čaichanoje" arbatos. Laima iškart suorganizuoja kavos, Marius susižavėjęs kaljanu. Mums davė "neužturbintą", be opiumo. Bet nepalyginsi su egiptietišku turistiniu variantu. Kurdės labai laisvų pažiūrų, viena pati manęs paprašo nusifotgrafuoti kartu. Neįtikėtina!

Sankryžoje vos nenusukame į Iraką. Vaikinai su automatais nurodo teisingą kelią. Gaila kad įdomiausių personažų negalima fotografuoti.

Padarome fotosesiją. Marius nuo emocijų tiesiog kyla į orą.

Marivano pakraštyje surandame fantastišką motelį. Apačioje ežeras, kitoje pusėje matosi Irako šviesos. Didžiulis kambarys su trimis lovomis ir sėdimu unitazu. Fantastiškai smagu galu gale pasėdėti. Iraniečių supratimas apie lovų minkštumą yra labai specifinis - kiek nakvojom, jausmas buvo kad miegotum tiesiai ant lentų. Kadangi vienos lovos trūksta su entuziazmu sutinku miegoti ant pripučiamo čiužinio.

Smagiai pavalgome. Šiandien pavyzdinga diena: valgėme pusryčius, suvalgiau sriubą per pietus ir dar nuostabi žuvis vakarienei. Blogai užsukau kamštį ir čiužinys naktį išsileido - ne problema!

Iranas 2009. Kelionė. Takht-e Soleyman - Takab - Sanandaj

2009-06-17T21:04:00.001+03:00

Naktis praėjo ramiai, vietinės dvasios mūsų netrukdė. Nebuvo ir taip šalta kaip tikėjausi. Kaip visada Laima verda kavą, bet pusryčius atidedam geresniems laikams. Laima išsimiklino greitai sukrauti stogo bagažinę, po meditacijų galime važiuoti tolyn. Pakylame į gretimo kalno šlaitą kad galėtume pasigrožėti Takht-e Soleyman iš viršaus.

Kelias eina kalnais, kaip įprasta navigacija rusiškuose žemėlapiuose rodo tik kalnų takelius, nors asfaltas neblogas. Kažkoks vairuotojas akmenimis bando užplumpinti gan didelę gyvatę.

Panašu kad galime sulaukti didelio lietaus - dangus juodas, žaibuoja. Jaučiasi kad važiujame į Kurdistaną - vyrai su žavingomis plačiomis kelnėmis, moterys spalvingos ir nebijo fotografuotis.

Irano-Irako karo kankinių vaizdavimas irgi jau kitoks

Pakelėje galima sustoti ir atsigaivinti "caj". Iraniečiai "čaj" taria kiečiau negu rusai.

Takab miestelyje surandame restoranėlį. Čia yra net užsieniečiams skirtas viešbutis su palydovine TV - čia apsistoja keliautojai į Takht-e Soleyman. Išsikalbam su menedžeriu apie riaušes Teherane. Jis sako kad netiki vietine TV, skambino į Teheraną savo draugams - tie neatsiliepia, matyt suimti. Klausiame apie padėtį Tabrize - antras pagal dydį miestas Teherane, turėsime užvažiuoti. Paskambino draugams, sakė kad lygtai ramu.

Be įpatingų nutykimų pasiekiame Sanandaj. Kompanija išeina ieškoti viežbučio, aš lieku atsakinėti į klausimus iš kur mes. Viešbutis netoli, bet reikia apvažiuoti kvartalą arba važiuoti per "plytą". Kamščiai. Renkamės "plytą". Eismo reguliuotojas nustebęs mūsų sumanymu, bet parodau vėliavėles - turistai, o gal ir diplomatai. Atėjęs karininkas leidžia važiuoti prieš eismą.

Prie viešbučio nėra kur palikti mašinos, su Mariumi nuvarome Teraniuką į saugomą aikštelę. Kokį kilometrą grįžtame turgaus gatvelių labirintu link viešbučio. Pasiveja sunerimęs vaikinukas iš aikštelės. Supratau kad mano mašina žviegia. Grižtu. Prie mašinos tovi policijos automobilis, pora policijos motociklų, kariškiai ir neaiškūs civiliai su racijomis. Gal kokia 20 žmonių ir žiūri į mano kaukiančią mašiną. Mariaus langas buvo paliktas atdaras ir suveikė signalizacija. Policijos karininkas parašo dokumentš (pirmą kartą Irane!), aš atsiprašau ir maloniai pakalbame apie Iraną. Visi išsiskirsto, lieka tik pora saugumiečių. Jie labai nustebę kad aš nekalbu farsi, o angliškai, jie, deja, nemoka...

Viešutis prabangus, 28USD už kambarį su dušu. Marius su Dalia apsigyvena viešbutėlyje šalia. Jiems karštą vandenį žada įjungti tik 11 vakaro. Viešbutėlis prie pat turgaus

Su Laima einam vakarieniauti ir surandame prabangų restoraną. Žalios salotos su majonezu, sriuba, man kebabas, Laimai žuvis ir po lėksštę ryžių. Pasinuodiju vietiniu alumi. Sąskaita net 12 USD. Gyvename :-)

Iranas 2009. Kelionė. Zanjan - Takht-e Soleyman

2009-06-16T20:57:00.000+03:00

Ryte daviau suprasti, kad reikia keisti kelionės stilių ir pradėti valgyti. Marius irgi suprato kad mano nusistatymas tvirtas, ir variantas su pyragaičiais, duona ar melionu nepraeis. Mano norai nebuvo labai ekstremalūs: tiesiog kiaušinienė iš dviejų kiaušinių (be pomidorų, specialiai buvau išmokęs farsi šio išsireiškimo) ir arbata.
Mariaus nuomone visais kebliais atvejais reikia eiti į turgų. Kiaušinienė čia matyt nebuvo populiari, bet radome turgaus kampelį kur kepamos kepenėlės su svogūnais. Sienos buvo papuoštos erotiniais paveiksliukais.

Na aš nesu specialistas, bet lyčių santykių problema ten yra gan komplikuota. Vyra ir moterys gyvena atskiruose pasauliuose. Paną pakibinti gali tik apsivedęs (t.y. sumokėjęs $$$). Jei vyrukas su pana bus užklupti vienumoje tai siūloma arba apsivesti, arba būti užmėtyti akmenimis. Dažniausiai pinigų vyrukas neturi, teismas tokiais atvejais tiesiog įkeičia jo koją ar ranką. Šsiskirti paprasta (užtenka tris kartus pasakyti "išeik"), bet kitai pusei lieka įkeistas turtas :-) Jei abu jau vedę, tai taikomas tik antras variantas. Užmėtymas akmenimis atliekamas demokratiškai: abu įkasami, poto nukentėjusieji svaido akmenis. Jei pavyks atsikasti tai tavo sėkmė. Tiesa, vyrus užkasa įki pusės, moteris - iki kaklo. Šariato teisė, nepasikeitusi nuo 8 amžiaus :-).
Jei du vyrukai vaikšto kartu tai jie tiesiog draugai...

Pirmą kartą tenka piltis kurą vieniems, t.y. be gido. Lengvieji automobiliai važinėja benzinu, degalinės jiems yra tik miestuose. Ir eilės tikrai rimtos. Sunkvežimiai važinėja dyzeliu, degalinės retai ir tik už miesto. Mes jau buvome beveik sausi ir skubiai reikėjo prisipildyti. Pakeliui sutiktam žmogui rodydamas į save šūktelėjau:
-Gazolin!!!
-Iran! - oriai atsakė anas.
Matyt dabar pasklis pasakojimas apie sutiktus keliautojus iš tolimos Gazolin šalies.

Radom degalinę. Kurui įsipilti reikalinga speciali kortelė, bet ją iš karto paskolina paslaugus vairuotojas. Nemokamai. Mokam apie 1USD už 60 litrų dyzelio. Marius sako kad tokias momentais mano veidas tampa įpatingas :-)

Vėl kalnuose. Pusdykumė. Keista, bet yra telefonai automatai.

Aplenkia motociklas su policinku. Gale sėdi kareivis su kalašnikovu. Policinkas rodo kad sustotume. Kadangi argumentai rimti stojame nedelsdami, tuo pat metu dėl visa ko slėpdami fotoaparatus. Kareivis priėga prie mašinos ir labai įtikinamai atkreipia į mus automatą. Gal mes ką nors pamatėme? Gal čia gaminama Irano atominė bomba? Prieina policinkas. Švaria anglų kalba pasiteiruaja:
- kaip smagu jus matyti Irane? Gal turite kokių problemų? Gal reikiamkokios pagalbos?
Užtikriname kad iki šiol jokių problemų neturėjome. Maloniai atsisveikiname. Juokdarys, blin :-)

Vietos negyvenamos ir egzotiškos. Kaip ir teigė Lonely Planet pravažiuojame įdomius kalnų kaimelius. Jie labai ekologiški. Namai drėbti iš molio, apkūrenami š.... Jei namas neprižiūrimas jis lieka molio krūva plius keletas rastų, tinkamų kito namo perdengimui.

Jaučiasi kad žmonės kitokie - moterys leidžiasi fotografuojamos ir apdarai ne vien juodi. Artėjame prie Irano Kurdistano.

Pagaliau vienoj iš įdomiausių Irano vietų. Takht-e Soleyman - Saliamono sostas. Tai kalnuose esanti zoroatristų šventykla. Ugnikalnio viršuje mažas ežerėlis, aplink galingi griuvėsiai. Ugnis, žemė, vanduo ir vėjas. Nebėra tik iš kalno gelmių vamzdžiais atvestos ugnies. Bet vieta jaučiasi. Stipriai. Stogas gal kiek važiuoja.

Kurdai irgi važiuoja į šias vietas. Su savo įspūdingomis kelnėmis.

Aplink tik kalnai ir kaimelis tolumoj. Šventyklos papėdėje statomės palapines. Su Laima iškrauname mašiną, Laima išverda arbatos ir sukuria laužą. Marius per tą laiką iš akmenų sukrauna bokštą - meninė instaliacija. Mano mintis suvalgyti bent pusryčius buvo teisinga. Gaila kad niekam nekyla entuziazmo išvirti makaronų. Sėdime prie laužo ir mėgaujamės viskiu. Zoroatristai tikrai teisingai išrinko vietą, vėjas kaip reikia. Ir šalta, aukštis apie 2200. Įraną įsivaizdavau kaip karštą šalį ir megztinio nepasimėmiau. Susivilkau kas liko, bet megztinis nepamaišytų.

Iranas 2009. Kelionė. Bandar-e-Azali - Zanjan

2009-06-15T20:39:00.001+03:00

Maršrutas: Bandar-e-Azali - Masuleh - Saravan - Rudbar - Zanjan. Viso:

Ryte, protestuodamos prieš mulų režima mūsų ponios vėl išsimaudė nuogos. Vietinių nebuvo, tai buvo apseita be infarktų.

Laima kaip visada visiems norintiems išvirė stiprios ekspreso kavos. Ji pasiryžusi virti kavą bet kada. Kad dar atsirastų grupėje toks mėgėjas virti kad ir makaronus, gyvenimas palengvėtų.

Važiuojame į Masuleh - etnografinį kaimą kalnuose. Miesteliai sutvarkyti, papuošti monumentaliu menu.

Pats Masuleh po panašaus Ushtebin kaimelio per daug turistinis. Sutinkame net vakariečių turistų.

Be abejo tauta už viską turi būti dėkinga "supreme leader" Ajatolai Khomeini ir Prezidentui. Kaip ir prie kiekvieno kaimo ar miestuko prie įvažiavimo lenta su Irano-Irako kare žuvusiais kankiniais.

Kelias į Zanjan gaunasi truputi ekstremalinis. Masuleh užtrukome per ilgai, todėl pietūs atšaukiami. Pusryčių (be Laimos kavos) irgi nebuvo. Kylame nuo 0 metrų prie Kaspijos iki 2600m perėjos. Gyvas tik cigaretėmis.

Pirmas pastebėtas viešbutis Mariui netiko. Jo nuomone bus per daug gatvės triukšmo, reikia ieškoti prie turgaus. Kažkaip nepagaunu kodėl prie turgaus turėtų būti mažiau triukšmo. Apie 6 visi iraniečiai išvažiuoja ir išeina į gatves. Gatvės nurimsta tik apie 10. Vos vos kasamės per kamščius. Sankryžose daug visokių su automatais. Bendrauju su greta slenkančios prestižinės Reno mašinos keleiviu. Po standartinių frazių "iš kur jūs" ir "kaip mes džiaugėmės kad jūs lankotės Irane" sulaukiame pasiūlymo apsistoti pas jį. OK, važiuojame paskui.

Vyrukas, pavadinsiu jį Bankininku, laisvai kalba angliškai ir dirba vertėju Labai Svarbioje Firmoje (berods banke). Sustojus jis mus nuliūdina pasakydamas kad važiuodamas apgalvojo visą situaciją ir pas save mūsų apnakvyndinti negali. Saugumas gali ne taip suprasti. Kviečia išgerti kavos pas save ir kviečia į restoraną - viešoje vietoje jo bendravimą su užsieniečiais supras. Na bent kava gal atgaivins, nors šiaip galėjo anksčiau pasakyti.

Daugiabutis su uždaru kiemu, automatiniais vartais, marmuru išklotas garažas. Vilniuje tokių nemačiau. Batus paliekame laiptinėje. Bankininkas įtartinai pasižiūri į nelabai baltas Mariaus kojas. Gal būt įdegis. Pasiūlo kavą be nuosėdų. Prabangios sofos uždengtos užtiesalais. Pagrindinis kambario akcentas - kompozicija iš tuščių viskio butelių. Jėga! Laisvamanybė ir rezistencija Irane siejama su viskio vartojimu. Geri - reiškia rezistentas egzistuojančiai valdžiai. Kad nueiti į tualetą reikia užsidėti šlepetes. Žvilgterėjęs į Mariaus kojas Bankininkas paporina kaip sunku nutrinti pėdsakus nuo marmurinių plytelių. Gali būti. Ačiu, gal tiek to tų restoranų. Ir Irane yra pižonų. Atsisveikiname.

Kamštyje slenkame link turgaus. Komanda eina ieškoti viešučio, aš lieku mašinoj. Tai nėra taip paprasta. Iraniečiai smalsūs kaip vaikai. Tuoj pat pasijauti apsuptas būrio, atsakinėji į klausimus iš kur ir dėkoji už siūlomą pagalbą. Keista, bet Lietuvą žino - iš karto išgirsti "Baltic States". Mažiau išprusę "Litvania" painioja su "Ispania". Tiek to, abi šalys čia vienodai egzotiškos.

Zanjan garsėja pyragaičiais (Mariui bus atgaiva) ir dirbiniais iš vario.

Viešbutis - klasikinė skylė su tualetu ir dušu koridoriuje, bet tik 8 USD už kambarį plius 2USD papildomai už dušą. Marius su Dalia nulėkė į turgų, mes su Laima traukiam galu gale pavalgyti. Kebabaninėj Laima persimeta keliais žodžiais su prie gretimo stalelio sėdinčia iraniete. Grįžus į viešbutį ši iranietė jau mūsų laukia. Jos vyras su mašina ir siūlo parodyti miestą. Aš kažkaip šiandien linkęs nulūžti ir išgėręs porą butelių iraniško a la alaus (reto šlykštumo) eiti miegoti. Bet pasirašau trumpai ekskursijai. Ponia pasirodo farmacijos kompanijos darbuotoja, vyras - kompiuteristas universitete. Jos anglų kalbos žinios saikingos (ne taip kaip Bankininko), vyro aplamai nulinės. Bet labai malonūs ir šilti žmonės. Tam pajusti nereikia jokių kalbos žinių. Užvažiuojame ant kalno pasigrožėti miesto panorama. Pakviečiami arbatos į namus. Daugiabutis namas gražus ir prabangus - mūsų dėstytojai tokiuose negyvena. Iš karto gauname pasiūlymą likti nakvynei ir dar pasikviesti Marių su Dalia. Jei liktume dar vienai nakčiai, parodytų miestą ir apylinkes. Norėtusi, bet turime važiuoti. Dovanų gauname Irano žemėlpį. Farsi kalba, bet tikslesnis negu turime. Sudėjus abu gal palengvės navigacija.

Viešbutyje geriu alų (reto šlykštumo), žiūriu pro langą ir prisimenu Sruogos parasyta a la Tysliava eilėraštį

O Sena Sena, mylimoji Sena,
Koks velnias čia mane atgrūdo,
Ar ne būt užtekę
Suvalkijos prūdo

Iranas 2009. Kelionė. Astara - Bandar-e-Azali

2009-06-14T20:39:00.003+03:00

Ponios šįryt ištaisė karališkus pusryčius - kiaušinienę iš mr. H. vištukių suneštų kiaušinių. Politinės žinios prastos - Teherane riaušės, 20 žuvusių. Internetas ir SMS pranešimai blokuojami. Džiovinamės po didžiojo skalbimo.

Palieku kompanija poilsiauti ir su mr. H. važiuoju taisyti mašiną. Kiekvienas miestelis prasideda ir pasibaigia remonto dirbtuvėlių eile. Įranga standartinė: duobė, kūjis, laužtuvas ir pora raktų. Vietiniams 60-metų modelio iranietiškams Pekanams (pagal išvaizdą nesantuokiniam Moskvičiaus ir Volgos kūdikiui) to pilnai pakanka. Užsukam į pirmą pasitaikiusį garažą. Meistras įsitikinęs kad problema variklyje. Važiuojam toliau. Sekantis auksarankis nusuka karterio apsaugą ir paaiškina kad dabar viskas bus OK. Barška kaip barškėjo. Leidžiam jam pavažiuoti kad įsitikintų. Dabar jis greitai susigaudo kad lūžusi pakabos spyruoklė. Nukreipia pas meistrą kuris matyt gyvena iš spyruoklių tvarkymo. Matosi specialistas - atvažiuokite po poros valandų, viskas bus sutvarkyta, kad laikys garantuoju. Kaina 40EUR.
Grįžtam į kaimą ir su visa kompanija einam pas mr. H. draugą. Čia ne kalnai o subtropikai. Aplink ryžių laukai, kalnai apaugę džiunglėmis. Karšta nesvietiškai. Nupėdinom lengvai kepti.

Atsisveikinom su mr. H. Šaunus seniokas, ekcentriškas, su kaprizais, bet gaila išsiskirti. Pažadėjau nusiųsti naminukės iš rugių varymo receptą - jie varo iš razinų, išeina gan brangiai. Pas jį turi atvažiuoti prancūzai, todėl negalės mūsų palydėti per sieną. Baiminasi ar prancūzai neišsigąs neramumų. Toliau po Iraną keliausim vieni.
Traukiam į pietus pagal Kaspijos jūrą. Karšta. Stabteliu padaryti nuotraukos. Įlendu į tarpą tarp mašinų. Čia mane ir nukala vietinis motociklistas, nusprendęs patrumpinti kelią. Lekiu, krentu, bet fotoaparatą laikau rankoje. Sulekia iraniečiai. Kelia, čiupinėja koją, visi labai susirūpinę. Ar reikia policijos, greitosios? Motociklistas stovi nusiminęs - ir pavyk pataikyti į užsienietį. Apsižiūriu - apart nubrozdinimų, suplėšytų naujų džinsų ir įskeltos fotoaparato blendos (gerai kad ne ojektyvas) nuostolių nėra. Pamojuojam ir važiuojam toliau.
Planuojame nakvoti palapinėse prie jūros. Pliažas kaip pliažas, šiukšlių daugoka bet nepanašu kad toliau bus mažiau. Jūroje nardo iranietė. Su kelnėmis, chidžabu ir skara. Nardo kaip ruonis, skara nenukrenta. Jei ją nurengti, gal po tokios praktikos pasirodytų puiki plaukikė.
Marius mano kad ši vieta nepakankamai romantiška. Malamės valandą ieškodami romantiškesnės, bet neradę grįžtam atgal. Gerai kad pakeliui pavyko pavalgyti. Važiuoti nevalgius darosi tradicija.
Statomės palapines. Vietinis jaunimas netoliese susikūrė lauželį, muzika, šokiai. Merginų, aišku, nėra, jos užrakintos namie. Taip ir atsiranda netradicinės orientacijos. Irane tai tam tikra paslėpta problema. Jei vyrukas užklumpamas su panele viename kambaryje, tai iš karto laikoma nusikaltimu. Jei du vyrukai - tiesiog žaidė nardais.
Geriam viskiuką, mūsų ponios nuogos maudosi jūroje. Smagu, tik vietiniai uodai gadina gyvenimą.

Iranas 2009. Kelionė. Kaleybar - Astara

2009-06-13T18:58:00.000+03:00

Maršrutas: Kaleybar - Ahar - Ardabil -Astara. Viso:

Mr. H. šiandien liūdnas. Oficialiai pranešama kad didele persvara laimėjo Achmenidžadas. "Tai apgavystė" - jo nuomonė. Man sunku spręsti - bet su kuo kalbėjau visi palaikė Mossavi. Ne tiek Mossavi, kiek permainas - nori kad šalis išeitų iš tarptautinės izoliacijos, pasirodytų turistai. Mulos per Irano-Irako karą užėmė šalies politinį ir ekonominį gyvenimą. Jie kontroliuoja 60 proc. šalies ekonomikos. Jei nesi mulų nomenklatūros narys tai gauti gerą darbą nėra šansų. Jie turi savo armiją, policiją ir spec. tarnybas. Idealiai primena sovietmetį.Tačiau persai skirtingai nuo rusų tikrai nėra "bidlo". Tai įsilavinę ir save gerbiantys žmonės, Ši istorija taip paprastai nesibaigs. Įdomu, kad Irano Islamo Respublika tarp musulmoniškų šalių užima paskutinę vietą pagal mečečių lankomumą. Kol kas neteko ryte girdėti moedžino klyksmo ir matyti klūpančių iraniečių. Na bet tai ne mano reikalas...

Važiuojam pro aguonų lauką.Ideali vieta fotosesijai. Iraniečiai irgi dideli gamtos gerbėjai - visas laukelis išvaikčiotas. Kantriau laukiame Mariaus mašinoje - jo nuomone čia turėtume praleisti visą dieną. Mr. H. nervuojasi - jis vakare namuose norėtų pašerti savo vištukes, o kelias dar tolimas.

Sustojame trešnių. Galim ir patys pasiskinti. Įdomu, kad trešnes nuo medžio su visomis šakomis skina iranietė. Su visa savo apranga įlipusi į medžio viršūnę. Vyrams priklauso iki 4 žmonų - viena nukris, ne bėda :-)

Ardabile iš karto važiuojame į turgų. Turgus - tai dengtos galerijos su parduotuvėlėmis. Kaip ir likusiame pasaulyje 90 proc. prekių iš Kinijos. Įdomu stbėti iki ausų juodai apsimuturiavusias iranietes besirenkančias sukneles su labai giliomis iškirptėmis. Kadangi plaukai tabu, kad būtų parasčiau manekenėms nupjautos galvos. Kitos įdomios vietos gali būti demonstruojamos laisvai. Įdomu...

Aplankome sheicho Safi-Od-Din mouzolieju. Jis uvo garsiausias Irane sufistas-mistikas. Įspūdinga, bet apie tai galima pasiskaityti LP.

Pakeliui dar išsukame iš kelio kad pažiūrėti įspūdingą panoramą. Irane yra griežtai kovojama su greičio viršytojais. Tam kiekviename miestelyje ir kaime yra pristatoma begalybė "gulinčiu" policinkų. Gana rimtų, kad pravažiuoti reikia labai lėtai. Miesteliuose pastatomi šviesoforai ir ženklai, kaimuose į tai žiūrima laisviau. Žioptelėjau ir buvo geras skrydis per "policininką". Geras skrydis. Bjaurus garsas gale - matyt atsikabino duslintuvas. Reiks taisyti:-(

Atsipalaidavom pas mr. H. gerai :-)

Iranas 2009. Kelionė. Jolfa – Kaleybar

2009-06-12T20:45:00.002+03:00

Maršrutas: Jolfa - Ushtebin - ??? - Kaleybar. Viso:

Šiandien penktadienis, t.y. kaip mūsų sekmadienis – nedarbo diena. Ir metus jie skaičiuoja kitaip – ne nuo Kristaus, o nuo Mohameto. Dabar berods kažkur apie 1488. Įdomu, bet kalbant su iraniečiais jie datą nusako “tiek tai metų atgal”, kad abiems pusėms būtų aišku.

Marius kažkaip skeptiškai žiūri į mūsų sumanymą pusryčiams suvalgyti kiaušinienę kurią pasiūlo viešbutėlyje. Jo nuomonė apie maitinimąsi radikaliai skiriasi nuo manosios. Apie teisingus lašinius Irane aš galiu tik svajoti, bet geriau mirsiu iš bado bet nesimaitinsiu saldėsiais ir uogomis.
Toliau važiuojame palei Aras upę, Azerbajdžano, Armėnijos ir Kalnų Karabacho pasieniu. Kalnų Karabacho okupuotuose Azerbajdžano žemėse šiurpina sudeginti azerbajdžianiečių kaimai. Nei gyvos dvasios, tik sudegintų miestelių namų sienos. Kažkada čia buvo puikūs sodai ir virė gyvenimas. Vietos subtilios, todėl sustoti fotografavimui negalima. Kiek skaičiau, nemažai azerbajdžianiečių nuskendo Aras upėje gelbėdamiesi nuo armėnų per 1989-1994 karą.
Šiandien rinkimų diena todėl rinkimų agitacija uždrausta. Tačiau rinkiminių plakatų pilna. Aš ir su Mossavi marškinėliais. Kaimuose daugiau Achmeninidžado plakatų, miestuose – Mossavi. Paprastai Achmenidžadas vaizduojamas bučiuojantis ka nors verkiančio ir žiūrintis apsiblaususiomis akimis. Mossavi pateikiamas kaip inteligentiškas žmogus. Nors šiaip abu iš to pačio mulų klano, vienas iš konservatyvaus, kitas iš reformatorių sparno.

Irano demokratija specifinė – pats Ajatola atrenka tinkamus kandidatuoti pretendentus iš norinčių sąrašo. Taigi iš esmės verda kova mulų klano viduje.
mr. H. vis skambinasi savo vaikams į Teheraną. Jis šventai tiki Mossavi pergale. Aš kažkaip skeptiškas. Gauname žinių apie pasikeitusias balsavimo sąlygas ir apie naujus rinkiminius triukus.Pasukame į Lonely Planet aprašytą Ushtebin kaimelį. Vaizdas fantastiškas – kalno šlaite įsikūrusio kaimelio namų stogai sudaro sekančio aukšto gatves. Siauri praėjimai, asilai, avys. Atsiranda vietinis vedlys. Tikina, kad čia šiemet buvo užvažiavę turistai ne tai iš Kanados, ne tai iš JAV. Einame apsupti tunto vaikų. Praėjus iš tarpuvarčių išnyra skarotos smalsių moteriškių galvos. Atsukus fotoaparatą dingsta.
Kažkaip pakviečiami į vieno namo kiemą. Laima net pakviečiama į namą, pas moteris. Praėjime audžiamas persiškas kilimas. Po tam tikrų diskusijų šeiminkų dukra sutinka kad ją prie kilimo nufotografuočiau, bet tik iš nugaros. mr. H. rodo savo audimo sugebėjimus. Kai prisėda dukra, pasigirsta audimo melodija – pora tukstelėjimu kai užrišamas mazgas ir bumtelėjimas kai nupjaunamas siūlas. Viskas sunkiai įžiūrimu greičiu todėl girdisi daininga melodija. Nelabai didelio kilimo audimas užtrunka apie 4 mėnesius. Mus išlydi pusė kaimo. Žinia kad iš turistų galima imti pinigus šių vietų dar nepasiekė.

Sukame nuo Aras upės link Kohlebar tvirtovės. Mano žemėlapiai ir GPS navigatorius tvirtina kad šiose vietovėse kelių neegzistuoja, nors asfaltas puikus. Vėl, ir stipriai stačiai, kylame į kalnus. mr. H. kaimeliuose bando balsuoti, bet nepavyksta – urna kažkur vežiojama.
Pagaliau priartėjame prie tvirtovės. Klasikinis maršrutas reikalauja 4 valandų pakilimo pėsčiomis, bet su 4WD džipu galima stipriai priartėti prie tikslo. Pravažiuojame nomad (klajoklių gentis) stovyklą. Toliau trekingas. Tvirtovė įkurta 9 amžiuje legendinio kovotojo Babak. Jis 20 metų kovojo prieš arabų okupaciją. Tvirtovė ant kalno viršūnės neprienama. Arabams pavyko kažkaip jį išvilioti iš tvirtovės ir parodomai sukapoti į gabaliukus. Nuo to laiko jis simbolizuoja pasipriešinimą esamai valdžiai. Kurdai ir azerbajdžaniečiai ji laiko savo didvyriu. Akivaizdu, kad ir Irano mulų režimas sunerimo dėl tvirtovės lankymo ir paskutinius 3 metus per Babak gimtadienį aplinkiniai keliai blokuojami.

Apsistojama vieninteliame Kaleybar viešbutyje. Kadangi konkurentinis viešbutis bankrutavo, kainos užkeltos nors mes vieninteliai keliautojai. Pavyksta sutarti už 400 000IRR (40USD) už visus.
mr. H. paskutinis šansas balsuoti. Balsavimą pratęsė iki 10 vakaro. mr. H. pakvietė mus dalyvauti. Lekiame. mr. H. Man paliepė užsimesti striukelę – pagal paskutinius nurodymus mano pasirodymas su Mossavi marškinėliais gali būti interpretuota kaip agitacija ir vietiniai rinkimų rezultatati anuliuoti. Rinkimų apylinkėje akivaizdžiai mūsų nelaukė. Ne, užsieniečiams jokiu būdu negalima. mr. H. pakėlė triukšmą – ką jau ką, o šitai jis moka. Komisija nusileido – galima vidun, bet nefotogtafuoti! Vėl triukšmas – galima fotografuoti, bet tik mr. H. Nusiimdama fotoaparatą Laima nusirengė nuogai – t.y. jai nukrito skarelė. Komisija didvyriškai stengėsi nepastebėti viso šio bardako. Kai išeidinėjome mums su palengvėjimu spaudė rankas visa komisija.

Vakare dėl visa ko prisistatė vietinis saugumietis. Iš viešbučio vadybininko teiravosi kas mes tokie ir ką čia darome. Išgėrėme viskiuko ir nuėjome miegoti.

Iranas 2009. Kelionė. Khoy - Jolfa

2009-06-11T20:30:00.001+03:00

Maršrutas: Khoy – Marand – Jolfa. Viso:
Pavažiuojame iki turgaus. Pirmi pusryčiai. Kažkas balto saldaus, medus ir daug duonos. Mano nuomone apart duonos ir arbatos čia nėra nieko valgomo. Teks badauti.

Kompanija traukia žiūrėti Shams Tabrizi tomb ir minareto, o mes su mr. H. remontuotis. Klasikiniai garažai su kūju ir pora raktų. Vietinis meistras greitai patvirtina mano spėjimą kad užsikirto rankinio stabdžio trosas. Jokio šanso gauti naują, nebent Teherane. Atjungia. Įsimetame į bagažinę akmenį – dabar bus mūsų rankinis stabdis.
Pirmą kartą pilamės dizelį. Reikalinga speciali kortelė kurią paskoliną sunkvežimio vairuotojas. Už 42 litrus sumoku 7000IRR (0.7 USD). Kažkodėl ima juokas. Litras dyzelino kainuoja 1.6 USD cento, t.y. apie 4 lietuviškus centus. Su tokiomis kainomis gal ir pas mus išrinktų Achmedižadą. Kažką tik jam reikėtų sugalvoti dėl alaus.

Užsukam pas mr. H. draugelį, į kažką panašaus kaip kolektyvinį sodą. Ponios nusimeta savo skaras – uždaroje teritorijoje gali elgtis kaip tinkamas. Ilsimės ir užsiimame gan egzotiška veikla. Vietiniai draugai į „nuogas“ ponias nekreipia dėmesio – panašu kad ši tema domina tik mulas ir Islamo sargybinius. Vis labiau primena sovietmetį: virtuvėje pasakojami anekdotai apie politbiurą ir visai kas kitka viešame susirinkime.
Pakeliui i Jolfa stabtelime gražioje vietoje pafotografuoti. Moterys apsimūturiavusios ir juodos kaip varnai, bet leidžiasi fotografuotis. Mes ir leidžiamės. Matosi kad abipusis susidomėjimas apylygis, vieni kitiems egzotika, bet tai netrukdo laisvai bendrauti. Iraniečiai labai lengvi žmonės.

Šiap ši Irano dalis yra Irano Azerbajdžanas. Persai, kurie sudaro apie 50 proc. Irano gyventojų gyvena pietuose.
Važiujame į armėnišką Šv. Stepano vienuolyną. Kelias eina Aras upės pakrante, kitoje pusėje Azerbajdžanas (Nachičevanė). Fotografuoti galima tik atsargiai, pro mašinos langą.
Vienuolynas puikiai prižiūrimas ir gausiai lankomas iraniečių. Kažkaip keistai žiūrisi mitai apie islamo neapykantą kitoms religijoms. Šiame rajone beveik visi istoriniai paminklai yra armėnų.

Nakvojame Jolfa. Viešbutis klasikinis – kambarėlis su pora lovų bei dušas su tualetu koridoriuje. Pradedu svajoti apie europietišką unitazą. Keliautojams reikia neužmiršti apie tualetinį popierių – šiuose kraštuose tiems reikalams naudojama šlangelė ir asotėlis. Instrukcijos nėra :-)
Už dvivietį kambarį sumokam 80 000IRR (8 usd).

Iranas 2009. Kelionė. Sienos kirtimas

2009-06-10T20:11:00.001+03:00

Maršrutas: Dogubayzit - - Bazargan (TR-IR border) – Maku – Black Church – Chalderan – Khoy. Viso:

Pusryčiaujame viešbutėlio terasoje. Atrodo visai šalia Araratas. Šiandien turim pasiekti savo tikslą – Iraną.

Prie sienos sustojame suslėpti kontrabandos – 3 litrus viskio. Du butelius sukišame į miegmaišius, vieną į Laimos kuprinę – mano įsivaizdavimu iranietis turėtų bijoti knistis po moters kuprinę.

Išvažiuoti iš Turkijos padeda nežinia iš kur išdygęs help'eris – prašo 20EUR bet laimingas nubėga su 10. Akivaizdžiai permokėjom. Irano pusėje į mus grėsmingai žiūri du ajatolos Chomejniai – buvęs ir esamas. Siena uždaryta, Irano pareigūnai gal pietauja o gal meldžiasi. Prie manęs prieina žmogus ir pakviečia prieti prie sienos – Irano pusėj manęs ten laukia mūsų gidas mr. H. Jis aiškina – turim tik išvažiuoti iš Turkijos, o Irano pusėj jis viską sutvarkys. Bet išvažiuoti sunku nes Irano siena uždaryta.

Pagaliau atsidaro siena ir prasideda lenktynės. Turkijos pusėje burys tuščių mikroautobusų susibūrę į krūvą kuri ties Irano vartais turi sutilpti į dvi eiles. Atsidaro siena ir gera valanda „lenktynių“. Turi kaip galima prisispausti prie priekyje esančios mašinos ir blokuoti lendančias iš šonų. Pralaimiu dvi mašinas. Bet Irano pusėje atsilošiu – mr. H. išpildo savo pažadą ir mes eilės priekyje. Porą valandų mums formina Cornet de Passage – idiotizmą kurį turi tik 7 šalys pasaulyje. Išsikeičiame pinigus – už 100 USD gauni beveik milijoną realų. Kadangi banknotai solidūs ir didžiausia kupiūra tik 50 000 IRR (apie 5 USD), gaunu solidžią krūvą 20-tūkstantinių. Nėra nei kalbos apie bandymą jas sukišti š kelnių kišenę – mano kelnės neatlaikytų. Jau ant sienos mūsų ponios pereina į iranietišką dress code – užpakaliukai pridengti o galva apmuturiuota skara. Kažkodėl pagal Mahometo nurodymus moters plaukai laikoma pačia seksualiausia vieta ir pasirodymas be skarelės vieningai yra vertinamas kaip eksibicionizmas, t.y. pasirodymas nuogai. Už tai baudžiama. Kadangi moterys už savo poelgius neatsako, už jas atsakysime mes su Mariumi. Be vairavimo turėsiu stebėti ar nenukritusi skarelė. Mums šortai irgi draudžiami – gal plaukuotos kojos irgi atrodo seksualiai...
Apie 6 pagaliau mus įleidžia į Iraną. Mašinos net neapžiūrėjo. Po sėdyne dar randu pora alaus skardinių – galėjau įsidėti daugiau...
Per stumdymasi ant sienos baigiasi dizelis Terrane. Mr. H. staigia suorganizuoja pora kanistrų dizelio už žiaurią spekuliacinę kainą. Sumoku net 8usd už 40 litrų dizelio (t.y pusę lito už litrą).
Iraną įsivaizdavau kaip akmenuotą dykumą kur šliaužioja gyvatės ir stovi apsmurgę namukai. Pirmasis miestelis Maku nuvylė – puikus asfaltas, visur gražiai pakirpta žolytė, gėlės ir puikiai sutvarkyti namai. Lietuvos miesteliai atrodo skurdžiau.

Iki Irano Prezidento rinkimų likusios tik dvi dienos. Gatvės ir mašinos apklijuotos Achmedižano ir opozicionieriaus Mossavi plakatais. Matosi kad aistros verda...

Sieną pervažiavau su mūsų ekspedicijos marškinėliais. Savo draugo Gedimino paprašiau pagaminti marškinėlius su užrašu „Lithuania – Iran eXpedition 2009“. Į klausimą apie spalvą atsakiau „kažką žalią“. Tyčia ar netyčia, bet dideliam opozicionieriaus mr. H. džiaugsmui Gedo parinkta salotinė spalva yra Mossavi rinkiminė spalva. Taip, dabar po Iraną važinėsime kaip opozicinio kandidato Mossavi rėmėjai.
Mūsų gidas mr. H. Jau suplanavęs maršrutą – užvažiuosime į armėnų Qareh Kalisa (Black Church, įkurta 0043) bažnyčią ir nakvosime Jolfa miestelyje. Mano supratimu mes ją pasiektume tik apie 2 nakties. Matosi jis optimistas. Žiūrėsim.
Nusukam nuo kelio į šoną. Puikus asfaltas. Kalnai. Pavasaris, žydi gėlės. Mano ITM žemėlapis apie šį kelią nežino, GPS navigatorius su rusiškais genštabiniais žemėlapiais rodo kad važiuojame kalnų takeliu. Siurprizas.
Pakylame į apie 2200m aukštį. Jaučiu kad kad kažkas ne taip su stabdžiais – stabdo, bet pedalas ne toks. Sustojame prie bažnyčios. Patikrinu ratus – vienas karštas. Nenoriu liūdinti publikos – tegu ramiai apžiūri bažnyčią.

Jau apie 9. Pasirinkimas: bandyti važiuoti iki artimiausio miestelio ir remontuotis (rizika – galim rimčiau apgadinti mašiną ar užsidegti – visgi kalnai) arba nakvoti plynaukštėje prie kelių molinių trobelių. Nusprendžiame rizikuoti ir važiuoti iki Khoy miestelio. Apie 90 km.
Kelias tikras kalnų, matyt gražus bet važiuoti tenka autopilotu. Po rankinio stabdžio patampymo ratas nebekaista, bet stengiu leistis nestabdydamas. Jei atsisakytų stabdžiai būtų problemų.
Įvažiuojame i Khoy. Miestukas nedidelis, bet pilnas mašinų. Nemažai policijos ir kariškių. Po miestelį mašinų kolonomis makaluojasi Mossavi rėmėjai su vėliavomis, pypsenimas ir triukšmas.
mr. H. žinios apie viešbučius yra nulinės. Kol važinėjamės Marius pastebi viešbutį. Būna ir geresnių, bet tik 43 000IRR (43 usd) už 3 kambarius. Dušas ir tualetas koridoriukyje. Kriauklės vyrams ir moterims atskirai. Tinka.
Kol nagrinėjamas viešbutis mašinoje išgeriu alų. Kad nekankintų savo buvimu. Ir šiaip nusikaliau. Ne kasdien veži kontrabandą į Iraną.
mr. H. randa valgyklėlę, jau užsidarinėja, todėl gauname vienkartinius indus su ryžiais ir vištiena.
Pirmą vakarą Irane pažymime Metaxa.
Naktį praradau budrumą. Laima 2 metrus į tualetą prabėgo be skaros. Nors mes aukšte vieni, bet menedžeris pastebėjo. Gavau perspėjimą.
Welcome to Islamic Respublic of Iran :-)

Iranas 2009. Kelionė. Turkija

2009-06-09T23:13:00.010+03:00

Sėdžiu Turkijoje, mažame pasienio miestelyje Dogubiazite terasoje ant stogo ir geriu alų. Tai paskutinis alus sekančias dvi savaites todėl įpatingai skanus. Vkar smagiai pavakarieniavome

Viešbutukas simpatiškas, be įpatingos prabangos - 36 TRY (apie 50LT) už numerį. Ryt ryte įvažiuojam į Iraną, o ten už alų priklauso 50 rykščių per sėdimą vietą. Pro langą turėtusi matytis Araratas, bet dabar tamsu ir lyja lietus. Beto šalta - kažkur apie 14C. Oras šiapsau, lynoja ir kartais pliaupia. Mano hipotezė kad pagrindinė problema kelionėje bus karštis akivaizdžiai nepasitvirtino. Gailiuosi kad nepasiėmiau megztinio. Važinėjame aplink Araratą, jis tai atsidengia tai pasislepia. Iš Armėnijos pusės jis įspūdingesnis.

Širyt išvažiave iš Karso patraukėme i Ani - senają Armėnijos sostinę, statyta 10-12 amžiuose. Kažkada tai buvo didingas miestas - tvirtovė. Dabar turkai ką galėjo ištampė savo bakūžėm, liko tiktai ko nepajėgė sugriauti. Bet ir tai įspūdinga.

Vietos kur važiujame kosminės. Gaila, kad audra trukdė fotografuoti. Vos spėjome pabaigti pietus. Marius suspėjo pastatyti savo bokštą. Menininkas :-)

Ponios jau matuojasi chidzabus. Aš galvoju kur slėpti viskį. Ryt ryte pradedame tikrąją kelionę - įvažiuojame į Iraną.

Vietos čia egzotiškos, žmonės smalsūs. Mūsų Terranas su Lietuvos ir EU vėliavėlėmis traukia visų dėmesį. Signalizuoja ir specialiai sustoja kad su mumis nusifotografuoti. Šiandien net matėme kemperį su šveicariškais numeriais.

Mes Kurdistane, čia atskiros taisyklės. Turkų žandarmerija gyvena atskiruose kvartaluose apjuostuose spygliuota viela ir su apsauga. Dogubiazite visos policijos mašinos - tai šarvuočiai su kulkosvaidžiais - čia kurdų revoliucinės armijos zona. Saugu :-)

Sekantis post'as bus iš Irano. Kada - neaišku

Iranas 2009. Kelionė. Turkija

2009-06-08T23:13:00.005+03:00

Pirmadienis. Marius nerimsta ir atsikėlęs 6 ryto bėga fotografuoti Abastumani. Poto maudytis karštose voniose. Mes ramiau parpiam. Vis dėl to tai ne tik Kelionė bet ir atostogos. Žygdarbius geriau atlikinėti išsimiegojus :-)

Xaciapuri pusryčiams ir į kelionę. Traukiam į Vale - Gruzijos - Turkijos sieną. Kelias iš asfalto pereina į duobėtą žvyrkelį. Sieną pereinam neskausimigai, bet per porą valandų. Kompiuteriai valdo. Vaizdai kosminiai, aplink sniegas. Pervažiuojame apie 2500m perėją ir tolia maskatuojamės 2 km aukštyje. Lietuvoj akivaizdžiai šilčiau. Šios vietos priklausė armėnams, vėliau gruzinams, 1920 m Leninas jas padovanojo turkams. Ganėtinai išalkę finisuojame Kars miestelyje.

Kaip suprantu kraštas dabar apgybendintas kurdu. Jie nelabai myli turkus. Todėl daug žandarmerijos, tankų. Kurdai šiaip augina karves o jų mėšlą džiovina ir pardavinėja. Tikrai vietos egzotiškos. Bet šalta :-(

Iranas 2009. Kelionė. Gruzija

2009-06-08T22:24:00.005+03:00

Penktadienis. Pagaliau ateina tas laikas kai prasideda Kelionė. Kelionė - tai nuotykis. Nuotykis yra tai kad kažkas gali nutikti ir neturi supratimo kas. Jei viskas eina pagal planą tai yra ne kelionė o ekskursija. :-)

Kol kas beveik viskas eina pagal planą. Tiesa, aš nupirkau bilietą į Rygą ne pusei penkių vakarui o pusei penkių ryto. Atsirasti Rygoj 6 valandą ryto ir laukti lėktuvo, išskrendančio į Tbilisi pusę 9 vakaro gan kvaila ir, galbūt, brangu. Pavyko įtikinti Kęsturi kad nuvežtų į Rygą. Įtikinti AirBaltic kad mes norime įlipti Rygoj buvo kur kas sunkiau - "viską sprendžia kompiuteris, galbūt pavyks". Keista, bet pavyko. Dar keisčiau kad pavyko prakišti ir dvimetrinį trimerį.

Tbilisi kaip visada pasitiko Gia. Pasisėdėjimas virtuvėje, pasipasakojimai. Vynelis. Penkios ryto atėjo akimirksniu.

Šeštadienis. Laima miega, o mes su Gia turim daug reikalų. Muitinėje reikia nuimti mašiną nuo įskaitos. Viskas OK, bet pas mane naujas pasas. Mašina užregistruota senu. Dėl suprantamų priežasčių su senu pasu mūsų neįleistų i Azerbajdžaną. Visi supranta, bet reikia apgauti kompiuterį. Pavyksta su Viršininko pagalba. Gerai kad yra kompiuterio viršininkas.

Marius kviečia pas savo pažįstamą dailininką vakaronei. Instrukcija paprasta - pasuksi ten, pavažiuosi ir pamatysi Namą. Suprasi. Radau be problemų.

Otaro namas tikrai lengvai atpažistamas. Crazy. Papasakoti kaip jis atrodo būtų sunku. Nuotaika viduje atitinka namo architektūrą. Vynelis ir įpatingai smagūs Otaro pasakojimai. Panašu kad abi pusės išsiskyrė labai patenkintos vakarėliu. Gruzijos standartai vakarėliams yra labai aukšti :-) Reiškia mes tikom...

Grįže dar smagiai pasėdėjom su Gia ir jo draugais - Otar'u ir Mariko. Prisiminėm kaip smagiai praeitais metais leidom laika prie jūros Kvariati ir nusprendėme pakartoti.

Sekmadienis. Galu gale reikia pradėti keliauti. Kelionės pradžia, užmirštame apie baliukus. Visa komanda: aš (vairuotojas - GPS navigatorius), Marius (ekstremalus navigatorius iš prigimimo), Laima (turinti sąvybę dingti iš akiračio per akimirką), Dalia (būtinai reikia apžiūrėti kiekvieną spalvotą augalėlį) krauname džipą ir išvažiuojame. Gia su Tamriko su palengvėjimu išlydi.

Oras - saulė su debėseliais. Kelias iki Abastumani kurorto puikus (tiek gamta, tiek ir kokybe). Mašinų nedaug todėl pavyksta išvengti gruziniško ekstrymo - trigubi lenkimai ir pan. Abastumani turėjo geresnius laikus. Dabar daugiau egzotiškas negu unikalus. Marius randa viešbutuką už normalią kainą - 10 lari (15 litų) žmogui.

Laiko turim traukiau toliau - į Zekarį pėrėją. Žemėlapyje tai nupiešta kaip magistralinis Akchaltsikhe - Kutaisi kelias. Realybėje privažiuji Boržomi nac. parko šlagbaumą. Vietiniai reidžeriai mus praleidžia, bet perspėja kad pats parko Viršininkas dabar lankosi čia. Kelias normaliai offroad'inis, pravažiuojamas tik su džipu. Iš kitos pusės, tai nėra pats blogiausias Gruzijos kelias. Gamta fantastiška. Plauko debesiukai, pušys, rūkai ir kiti malonumai.

Baigiam vakarėlį kavinukėje. Kebabai ir vynelis puikūs!

Gruzija - paliktas inventorius

2009-05-28T22:37:00.003+03:00

Įranga Gruzijoje

Automobilis

Terrano II
Daiktu deze ant stogo
Torciniu raktu rinkinys
Deze su irankiais
Deze su iranga
el. pompa
tvirtinimo juostos
vaistinele
gesintuvas
tempimo lynas
12V dalintuvas
12/220V konvertorius
vėliavėlės mašinos priekyje
GPS laikiklis
žibintuvėlis
peilis

Turistinis inventorius

palapine (Loop, 3-viete)
pripuciamas ciuzinys
el. akumuliatorine pompa
miegmaisiai (2)
trekingo lazdos
el. šviestuvas
kastuvelis
turistines kedes (4)
virve
saldytuvas (12V/220V)
el. virdulys (220V)

Virtuvės įranga (dėžė)

degiklis
Colemman/primus balioneliai (4?)
lekstes (4)
dubeneliai (5)
puodeliai (5)
peilis
saukstai (5)
sakutes (4?)
saukstukai (2?)
peiliai (2 ?)
lentele pjaustymui
staltiesė
konservu atidariklis
vyno atidariklis
druska
plovimo skystis
siuksliu maisai (?)

Iranas 2009. Resursai

2009-05-27T20:43:00.002+03:00

Iranas 2009

Komanda

Vytas
kvoseliai@gmail.com; +370 698 35290
Laima
laimastat@gmail.com; +370 687 44725

Marius Neboisia

uzufoto@googlemail.com; +370 677 88 238

Dalia

d.l.pink@takas.lt; +370 698 33 034

Iranas - nuorodos

Martynas Starkus ir Co

Silko kelias

Mr. Hossein

http://www.iranoverland.com/Explore_Iran/explore_iran.html

Iran wikitravel

http://wikitravel.org/en/Iran

Iranas - nuorodos

http://www.parstimes.com/travel/iran/

Irano URM

http://www.mfa.gov.ir/cms/cms/Tehran/en/index.html

Lietuvaites Irane - geras blogas

http://wildnur.blogas.lt/

Irano kultura ir paminklai (rusiskai)

http://farhang.al-shia.ru/

Forum Vinskogo - Iran

http://forum.awd.ru/viewforum.php?f=713

Lonely Planet Thorn Forum

http://www.lonelyplanet.com/thorntree/index.jspa

Irakas - nuorodos

Irako Kurdistano oficialus puslapis

http://www.krg.org/

Kurdistan Travel Guide

http://iguide.travel/Kurdistan

Iraq Kurdistan wikipedia

http://en.wikipedia.org/wiki/Iraqi_Kurdistan

Welcome to Iraq, are you Tourist or Terrorist? (blogas)

http://www.travelblog.org/Middle-East/Iraq/North/blog-156094.html

Kurdistan - the other Iraq

http://www.theotheriraq.com/press_totten.html

Joe's Trippin Kurdistan (blog)

http://joestrippin.blogspot.com/2009/04/iraq-kurdistan-region.html

In a strange town - Iraq

http://inastrangetown.com/?p=18

Forum Vinskogo - Iraq

http://forum.awd.ru/viewforum.php?f=729

Lonely Planet Thorn Forum

http://www.lonelyplanet.com/thorntree/index.jspa

Iranas 2009. Maršrutas

2009-05-19T21:16:00.002+03:00

Birželio 5 (penkt) - išskrendam iš Vilniaus;
Birželio 6 (šešt) - pakuojamės, nuimam mašina nuo įskaitos muitinėj;
1 diena - Tbilisis - Manglisi - Tsalka - Ninotsminda -Akhalkalaki - Khertvisi - Akhaltsikhe - Abastumani (300km) (???). Nakvyne Abastumani;
2 diena - Abastumani - Vale - GE TR border - Posof - Kars - (Ani?)- Digor (nakvyne, nera viesbucio). (200km)
3 diena - Digor - Tuzluca - Igdir - Dogubayazit (nakvyne) (180km);
4 diena - Dogubayazit - TR IR border

Kontaktai Gruzijoje

2009-05-16T18:23:00.014+03:00

Tbilisis

Gia Lapauri

gidas, organizuoja keliones. Geresnio Gruzijoj nesu sutikęs. Kino režisierius, dailininkas, fotografas, leidžia Gruzijos istorijos enciklopedija vaikams. Specializacija: ekskursijos i Šatili (Kxevsureti), ekskursijos fotografavimui.
mašina: džipas Nissan X-Terra su kondicionieriumi.
guesthouse: 2 kambariai, pasitinka aerouoste, pusryčiai. Pagal nuotraukas labai normaliai. Kaina 30 USD žmogui
email: gia.lapauri@gmail.com
m.tel: +995 593 343 023

Vadim

gidas, organizuoja keliones. Šiltas žmogus, bet žinios gan ribotos ir ekskursijos brangios.
mašina: džipas - mikroautobusas Nissan Celica
guesthouse: privatus namas, pasitinka aerouoste, pusryčiai. Viskas pakankamai aplūžę ir pastoviam remonte. Privalumas: populiari vieta tarp lietuvių ir ukrainiečių keliautojų, visada surasite kompaniją. Kaina 15 EUR žmogui.
email: vadim53@gol.ge
m.tel: +995 98 187377

Murtazi

Nebuvau, bet rekomenduoja Marius Neboisia:
http://artpensionmurtazi.blogspot.com/

Kachetija

Beso ir Vano Lapauri

Kisishevi kaimas, 8km nuo Telavi ir 1 km nuo Cinandali. Kaime yra Vino Terra vyno darykla ir restoranas su vyno ir sūrių degustacija. Puikios vietos pasivaikščiojimams: 6 ir 8 amžiaus bažnytėlės, 6 amžiaus uolų vienuolynas. Kalnai, miškeliai. 50 GEL žmogui, viskas išskaičiuota.
guesthouse: privatus namas. Tikras gruziniškas maistas, vynas, užstalė. Kolkas nėra dušo.
m.tel: +995 599 155284
email: besiklapauri@inbox.ru, vanolafauri@yahoo.com

Stepandsminda (Kazbegi)

Merab Chopikashvili

guesthouse: privatus namas, kokios 5 vietos. Yra WC ir dušas. Puiki gruziniška virtuvė. Vyną reikia turėti savo (kalnai). 50 GEL žmogui, viskas išskaičiuota.
m.tel: +998 598 259330
tel: 824552203

Gia ir Marina

guesthouse: privatus namas, 2 kambariai. Yra WC. Gera gruziniška virtuvė. Vyną reikia turėti savo (kalnai). 50 GEL žmogui, viskas išskaičiuota
m.tel: +998 599 385549
m.tel: +998 599 570915

Adžarija

Rezo

Kvariati kaimas, iš karto už Gonio link Sarpi.
guesthouse: privatus namas kalno šlaite. Aplink apelsinų ir citrinų sodas. Nuo terasos puikus vaizdas į jūrą. Gal 5 minutės iki jūros. Aukšte gal 6 kambariai, yra 2 dušai su WC. Kaina 40 GEL už dvivietį kambarį rugsėjyje. Name yra bariukas
m.tel: +998 599 575027

Svanetija

Nugzar Niguriani ir Nazo Chergijani

Mestia. Nugzar yra gelbėjimo būrio vadas, Nazo yra vieno iš garsiausių pasaulio alpinistų Misha Chergijani sesuo;
guesthouse: privatus namas. Puikūs žmonės plius garantuotas saugumas Svanetijoje. Dušo nėra, maistas saikingas
vieta: pačioje Mestia pabaigoje, už selijos. Tiesiog pasiklauskite

Tusheti

Omalo, Hotel Keselo.

guesthouse: privatus namas, 6 kambariai. Vaizdas fantastiškas. Elektra vakare nuo generatoriaus. Dušas kūrenamas malkomis - veikia tik vakare. Puikūs žmonės, egzotiška aplinka. Vyna ir alų atsivežti iš apačios. Parduotuvė lygtai yra, bet kainos kosminės.
tinklapis: http://hotelkeselo.ge.iatp.net/

Khevsureti

Vazha Chincharauli

Shatili, egzotiškiausia vieta Gruzijoje. Kaimas tvirtovė su bokštais. Vazha yra bendruomenės galva, jam priklauso keli bokštai
guesthouse: pagrindinis guesthouese yra "naujam" Shatili. Normalūs kambariai, WC ir dušas. Galima nakvoti ir senoviniame bokšte senajame kaime. Kaina apie 25 USD žmogui (maistas įskaičiuotas).
Neveikia joks ryšys, nėra jokių parduotuvių. Kaimas ant Čečėnijos sienos, teoriškai reikia pranešti pasieniečiams Borishako kaime.
Organizuoti kelionę galima per Gia (jis Vazha partneris)
Nukeliauti ten sunku, bet įspūdžiai bus nepakartojami!

Armenija'08. Birželio 30, pirmadienis

2008-06-30T22:25:00.000+03:00

Vytas
Atsisveikinam su Beso ir jo šeimyna ir traukiam į pagrindinį tikslą – Armeniją. Kelionė „iki“ užtruko daugiau kaip savaitę. Naudojame OziExplorer GPS navigaciją su „pririštais“ sovietinio genštabo žemėlapiais. Gruzijos siena visiškai europietiška, praeiname be problemų. Armėnijos siena irgi stengiasi atrodyti europietiškai, bet... Į Gruziją lietuviams nereikia vizų, nėra ir jokių mokesčių. Armėnijos viza kainavo 60USD žmogui, ant sienos dar teko sumokėti 21250 AMD (70 USD) mokesčių už mašiną. Kelias labai gražus – važiuojame konjonu. Vaizdą gadina apleistos gamyklos.

Pagrindinė Armenijos dalis yra plato, iškilęs 2km aukštyje. Virš plato iškilę užgesę ugnikalniai. Pravažiuokame Spitaką ir apsistojame Astarak miestelyje klasikiniame soviettiniame viešutyje. Iš 9 aukštų viešbučiui likęs tik vienas. Kaina pritrenkianti – 8 EUR už kambarį (liuksą). Tiesa, vandenį įjungia tik kartą per 2 valandas 10 minučių. Už porą eurų pavyko padidinti laiką iki normalaus nusiprausimo.

Armenija'08. Birželio 29, sekmadienis

2008-06-29T22:16:00.001+03:00

Vytas
Išvažiavome beveik ansksti – apie 10. Laima su šeimininke buvo įklimpusi į chachapuri gaminimo subtilybes, bet pavyko ištraukti. Iki Telavi apie 500 km. Važiuoti po subtropinį mažajį Kaukazą labai smagu. Kaimeliuose visur pardavinėja vaisius. Laima prisirenka rinkinį pavalgymui, vietiniai paprašo simbolinio 1 lario (1.5 lito).

Nusprendėme važiuoti trumpesniu keliu – per Gombori perėją. Laiko prasme tas pats – kelias prastas, bet gražus. Deja, prasideda liūtis. Buvau visiškai užmiršęs kad prieš pat perėją kelias nuslinkęs žemyn – nuošliauža. Pliaupiant liūčiai, prietemoje, sustojame prie nuošliaužos. Apvažiavimas – nusileidimas žemyn ir staigus molingas pakilimas. Priedo dar miškovėžių padarytos provėžos. Mūsų draugas Beso skambina ir džiugina kad stalas padengtas, iki jo jei pavyktų pravažiuoti geras pusvalandis kelio. O aplink 4 valandos... Pradžioje atrodo kad jei nepavyks užropoti gali tekti ridentis toli žemyn... Bet pažiūrėjau kad žemiausiam taške žvyriukas ir pavyks sustoti. Blogiausiu atveju teks nakvoti ant kalno nes aplink nė gyvos dvasios. Išsodinau Laimą kad stebėtų mano didvyrišką poelgį ir išgėriau skardinę alaus kad susikaupti:-) Džipe įjungęs viską ką galima su pagreičiu užšokau ant kalno. Kablys vienoj vietoj kabino žemę bet praplaukėm... Užtat vakaras pas Beso po tiek emocijų buvo puikus :-)
Laima
Nuo Juodosios jūros kranto patraukėme į Gruzijos gilumą. Visoje pakrantės juostoje žavėjo prie beveik kiekvieno namo žydintys vijokliai lotyniškai vadinami Campsis, o lietuviškai ląstūne. Jie buvo apsiviję ir tvoras, ir elektros ar kitokius stulpus, ir namų sienas. Tokio vešlaus žydėjimo dar neteko matyti, bent jau Lietuvoje, nors šie vijokliai auga ir pas mus. Labai ilgai važiavome abiejose kelio pusėse grožėdamiesi šiais ryškiai oranžiniais vijokliais. Kelias, nors ir magistralinis, buvo gana siauras, teko nuolat lenktyniauti su didžiaisiais sunkvežimiais. Birželio mėnesį po Joninių, kuomet Lietuvoje tik šienaujama, čia pakelėse žmonės jau pardavinėjo savo sodų vaisius - obuolius, slyvas, kriaušes, vyšnias, trešnes. Žinoma, ir kainų nepalyginsi su lietuviškomis. Rojaus kraštas! Kitaip nepavadinsi. Deja, netrukus baigėsi pajūrio zona ir pradėjome kilti aukštyn - atitinkamai pasikeitė ir gamtovaizdis. Prasidėjo laukai, lygumos, kurios birželį dar žaliavo, vėliau įvažiavome į kalnuotąją zoną. Šlaitai apaugę medžiais - iš pradžių lapuočiais, paskui jau ir spygliuočiais. Netrukus įvažiavome į tą patį slėnį, kur buvome stabtelėję pas molinių duonos krosnių ir vyno ąsočių meistrą. Jo produkcija, kaip ir pernai, buvo išdėliota pakelėje, tačiau jo paties nesimatė. Stabtelėjome mažųjų asočių, ąsotėlių ir kitokių molinukų turgelyje. Vylėmės gal mus prisimins prekeiviai, juk ant mūsų džipo durelių buvo įsidėmėtini užrašai "Lithuania - Georgia", tačiau, deja, niekas nepradėjo glebėsčiuotis ir kviesti į svečius. Tad, greitai nusipirkę kelis ąsotėlius, skubėjome tolyn.

Kelias iki Tbilisio jau buvo gana gerai pažįstamas, pakeliui pravažiavome tunelį, už kurį lyg ir reikėjo mokėti, tačiau mes neaptikome nieko panašaus į mokėjimo automatus, o juo labiau mokesčių rinkėjus. Netrukus prieš Tbilisį turėjome pasukti į sostinės aplinkkelį. Kiek prisiminėme, viena jo atkarpa buvo labai prasta. Tikėjomės, gal bus išasfaltuota, tačiau veltui. Ten teko gerokai sugaišti laiko, lenktyniauti su sunkvežimiais, kurie kėlė didžiulius dulkių kamuolius. Netrukus šone pastebėjome besikaupiančius audros debesis. Atrodė, kad galime su jais prasilenkti, tačiau netrukus iš jų prapliupo liūtis, kuri mus lydėjo visą kelią iki nakvynės, o ant perėjos per kalnagūbrį teko netgi rinktis - rizikuoti nuslysti nuo kelio ar grįžti atgal.
Mes pasirinkome trumpesnį, prastesnės kokybės, bet įdomesnį kelią link nakvynės vietos. Kelias vingiavo gražiais upių slėniais, apsuko miškais apaugusio kalnagūbrio keterą, už kurios buvo užsikabinę lietaus debesys. Kadangi važiavom į perėją, kelias kilo aukštyn. Visas lietus, kuris gausiai pylėsi iš dangaus, ant kelio pavirto srauniu srautu. Kadangi Lietuvoje nėra kalnų, apie liūčių pavojų kalnuose teko skaityti tik knygose. Tad prisiminėme tokius aprašymus važiuodami keliu - upe. Nors ir buvo šiek tiek baugu, bet buvo labai įdomu - savo džipu pasitikėjome, vairavimo įgūdžiais taip pat. Kylant vis aukštyn pravažiavome paskutinį kaimelį, kuriame sutikome ir paskutinį automobilį prieš perėją, jau temo, tačiau šalikelėje po medžiais dar įžiūrėjome mus palydintį Stalino biustą. Netrukus išvažiavome iš kaimelio ir iš miško. Toliau kelias serpantinais vingiavo uolingu šlaitu. Likus vos keliems vingiams iki perėjos viršaus, kelio juosta staiga kažkaip keistai nutrūko. Prietemoje ne iškart supratome, tad sustojome, kad geriau apžiūrėtume. Teko net išlipti lietui nepaliaujamai lyjant. Priėję arčiau krašto supratome, kad kelias šioje vietoje yra paplautas dar pavasarinių liūčių ir dabar tik šiek tiek pramintas važinėjančio transporto. Kelininkai šios atkarpos nebuvo tvarkę. Jeigu nebūtų liję, mes būtume pravažiavę savo džipu be jokio vargo. Tačiau pliaupiant lietui - teko gerai pagalvoti, ką daryti. Grįžti atgal ir važiuoti aplinkiniu geru keliu nieku gyvu nesinorėjo, nes tai reiškė papildomus maždaug 200 km ir 5 valandas važiavimo. Laukti, kol kas nors dar atvažiuos ir tikėtis, kad tokiu būdu vieni kitus pasaugosim, taip pat nebuvo vilties, nes supratome, kad tokiu oru vietiniai tikrai nevažiuos, o kitų turistų čia nėra. Beliko, ilgai nelaukiant, nes kalnuose laukimas pliaupiant lietui, gali tik apsunkinti situaciją, apžiūrėti kelią, pasirinkti tinkamiausią važiavimo trajektoriją ir ... pirmyn. Taip ir padarėm. Džipu važiavo vienas vairuotojas, kad kitas, reikalui esant, galėtų bent mobiliu telefonu šauktis pagalbos. Visa laimė, kad toje vietoje nebuvo stačių šlaitų, tad pavojus buvo tik nuslysti žemyn ir laukti ryto, kol kas nors atvažiuos į pagalbą. Vairuotojas susikaupė ir, paspaudęs greičio pedalą, ryžtingai nuvairavo džipą per kliūtį. Pasigirdo dunkstelėjimas į dugną, ratai slystelėjo, tačiau ištvermingasis džipas išsikapstė iš kelio duobės. Lengviau atsikvėpę ir nieko nelaukdami tęsėme kelionę. Už paplautos kelio atkarpos netrukus pasiekėme perėjos viršų, o persivertę per ją, žemyn jau važiavome asfaltu. Lietus nesiliovė. Tuo pačiu vandens srautu jau leidomės žemyn. Netrukus įvažiavome į vešlų lapuočių mišką, ir kelias jau buvo kaip tunelyje. Nesutikome nė vieno automobilio. Važiuoti buvo ir baugu, bet ir labai romantiška. Įveikę tokią kliūtį, jautėmės visiškai saugūs. Netrukus nusileidome iki žmonių gyvenamų vietų. Miesteliai pakeliui buvo suverti kaip karoliai, bet nesimatė nė vieno žmogaus. Pasiekę Kisischevi miestelį, kur turėjome nakvoti, buvome sutikti labai džiaugsmingai. Mes buvom paskambinę dar prieš perėją, tad žmonės niekaip nesuprato, kur mes tailp ilgai užtrukome. Užtat mūsų jau laukė puiki gruziniška vakarienė su gausybe valgių ir naminiu vynu. Pasakojant savo kelionės nuotykius, tamada - stalo vadas - puikiai pritaikė juos tostams. Buvo labai malonu po įtemptos visos dienos kelionės pasijusti saugiai ir smagiai draugų būryje.

Armenija'08. Birželio 28, šeštadienis

2008-06-28T22:08:00.000+03:00

Vytas
Kaip GPS'as ir planavo į Poti atplaukėme apie 10. Deja, gruzinų pasieniečiai perėmė ukrainiečių patyrimą. Komisijos, bardakas, iš kelto išvažiavome tik apie 4. Pradžioje iš kelto turi ištraukti vagonus. Furistai sakė kad kartą girtą mašinistą teko surasti bebaliavojantį vestuvėse. BMW'istai dingo staigiai – rimta firma. Mes įstrigome – muitininkai mano kad pasieniečiai į pasą užrašė ne tokį mašinos numerį. Su vokiečiais lakstom po teritoriją ir visus siunčiam kuo toliau (t.y. aš vertėjauju). Vokiečiai savo kombinezonuose turėjo aptirpti kokiais 5 kilogramais.

Galu gale išleido, bet jau per vėlu važiuoti į Kachetiją. Pirmam laukiniam pliaže pasimerkiam į jūrą ir nakvojam Kobuleti.
Laima
Gruzijos pakrantėje buvo labai karšta. Vokiečiai motociklininkai, kaip priklauso, įlindo į savo motociklininkų rūbus, pasirengę švilpti su vėjeliu, tačiau iki to momento, kai jiems tai pavyko padaryti buvo dar daug laiko. Visi kelto keleiviai pasirengę kaip galima greičiau išlipti iš kelto, vaikštinėjo po jį neturėdami supratimo, kada pavyks pagaliau atsistoti ant tvirtos žemės. Kaip ir Ukrainos pusėje, Gruzijoje pareigūnai neskubėdami kvietėsi keleivius į restorano patalpas ir kiekvienam atskirai antspaudavo pasus bei automobilių dokumentus. Praėję pasienio kontrolę, nepaaiškinamai ilgai negalėjome išvažiuoti iš kelto. Pagaliau ir tai įvyko, tuomet patekome į muitininkų "spąstus". Netrukus paaiškėjo, kad pasieniečiai į automobilių dokumentus įrašė ne tą numerį, kurio reikia muitininkams. Galima nesusipratimus paaiškinti pareigūnų nepatyrimu, tačiau karštis ir biurokratiniai trukdžiai perpildė žmonių kantrybės taurę - pasigirdo garsūs nepasitenkinimo šūksniai. Ypač graudu buvo žiūrėti į vokiečius, kuriems prakaitas žliaugė per veidus, susikalbėti nei vokiškai, nei angliškai jie negalėjo. Vėl teko jiems šiek tiek padėti, nes iš jų pareikalavo 100 eurų. Iš pradžių gruzinai niekaip nesugebėjo išaiškinti už ką, kol galiausiai ant vokiečių bilietų rado parašytą eilutę apie nesumokėtus uosto mokesčius. Vokiečiai jau nebesipriešino, kad tik greičiau juos paleistų iš to muitinės aptvaro ir jie galėtų lėkti su savo motociklais. Šiaip ar taip atplaukę į Poti 10 valandą ryto, iš uosto išvažiavom tik 4 valandą po pietų. Žinodami Gruzijos kelių būklę ir nemažą atstumą iki numatytos nakvynės Alazani slėnyje, mes nutarėme tą naktį dar pernakvoti prie jūros. Paskambinome į gretimą miestelį Kobuleti mūsų pažįstamai poniai ir paprašėme priimti nakvynei. Ji labai maloniai mums surado nakvynę pas savo draugę, gyvenančią name su sena vaistine, paveldėta iš savo prosenelio.

Namas buvo nuostabiai įrengtas pagal geriausias senųjų inteligentų tradicijas su senoviškais baldais, šviestuvais, autentiškomis krosnimis ir daugybe šeimos relikvijų - knygomis, indais ir kitomis smulkmenomis. Už nakvynę autentiškoje aplinkoje nepagailėjome ir 120 litų, o šeimininkė mus dar pavaišino ir savo keptu chačapuri - gruzinišku pyragu su sūrio įdaru. Gana ilgai vakarojome terasoje, kurią supo sodas, nes buvo šilta ir gera.

Armenija'08. Birželio 27, penktadienis

2008-06-27T21:50:00.000+03:00

Vytas
Pusryčiams susirenka tik patys ištvermingiausi ir blaivinkai. Girdėjau kad vokiečiai iš baro išėjo apie 5 ryto. Barmenas Volodia atrodo pavargęs. Oras puikus, mums karštoka. Dieną buvo paskelbtas mokomasis avralas. Man besėdint bare barmenas (Volodia) užsidėjo šalmą bei liemenę ir išbėgo gelbėtis. Vis šioks toks paįvairinimas.

Mūsų GPS'as rodo likusį kelią ir plaukimo laiką iki Poti. Laima nešiojasi įrenginį nes visiems šitai labai domina. Jei kapitonas nenuims „gazo“ Poti turėtume būti rytoj apie 10 ryto.

Armenija'08. Birželio 26, ketvirtadienis

2008-06-26T21:39:00.000+03:00

Vytas
Nors keltas buvo pilnai pakrautas apie 2 valandą nakties, išplaukėme tik apie 12. Pasieniečiai susiruošė patikrinti laivo komandos dokumentus tik apie 10 ryto. Plauksim porą parų. Veikti labai nėra ką, kas miega, kas baliavoja. Publika marga ir įdomi, plaukimas neprailgsta. BMW komanda, kaip ir priklauso vokiečiams, geria rimtai. „Vodka bez piva dengi na veter“. Matosi kad BMW rimta firma – visi gėrimai nurašomi firmos sąskaita.

Laima
Pagaliau kitą rytą atsikėlę dar uoste, iš uosto išplaukėme tik prieš pat vidurdienį. Tačiau mes dėl to jau išmokome nesijaudinti - reikia prisiderinti prie pietietiško gyvenimo būdo - niekur neskubėti. Juolab, kad mes jau buvo kelte ir anksčiau ar vėliau išplauksime, kitas dvi paras vis tiek teks praleisti jūroje, o jau pasimokę iš praeitų metų, kelionėje suplanavome keletą dienų nenumatytiems atvejams. Kelto keleiviai didžiąja dalimi buvo krovininių sunkvežimių vairuotojai - tikrų turistų ir šiaip keleivių buvo nedaug. Tarp tų pačių vairuotojų daugiausia buvo armėnų ir gruzinų, keletas ukrainiečių ir kitų tautybių atstovų. Dvi paras "įkalinti" kelte turėjome gražaus laiko pabendrauti su margaspalve publika. Vairuotojai pasakojo apie savo vargus keliantis per Juodąją jūrą. Kai kurie gruzinai skundėsi, kad jie eilėje patekti į šį keltą laukė net tris savaites. Pasirodo, priežastis gana paprasta - negalima iš anksto užsisakyti bilieto į keltą - čia veikia "gyvos eilės" principas, be to, nežinia, kaip mūsų atveju, ar tas keltas išplauks numatytą grafike dieną. Ir štai, gruzinai, sąžiningi žmonės laukia eilėje, bet atvažiuoja armėnai, pamalonina, ką reikia, atitinkama suma ir patenka į keltą be eilės. Ir taip ne vienas... Tokią versiją mums pasakojo gruzinai. Ir nėra pagrindo jais netikėti, nes armėnai tikrai apsukrūs ir gana įžūlūs, nes ne kartą teko atremti jų atkaklų asistavimą. Tuo tarpu kelte tvarka buvo geležinė - penkiolika minučių prieš pusryčius, pietus ir vakarienę per garsiakalbius keleiviai buvo kviečiami susirinkti valgykloje ir nevėluoti. Tik, aišku, ne visi to paisė, kai kurie vokiečiai iš BMW komandos, tai ir visai neateidavo. Tuomet kapitono padėjėjas per garsiakalbį vėl visus perspėdavo, kad "traukinys vėluojančių nelaukia". Kelte taip pat veikė ir baras, tačiau į pabaigą jis pritrūko alaus - visą išgėrė vokiečiai. Antrą dieną kelto ekipažui buvo surengti mokymai, tad keleiviai nors tokią pramogą turėjo. Visą kelionės jūra laiką dangus buvo giedras, denis įkaito taip, kad basa koja buvo neįmanoma atsistoti, keltas plaukė pastoviu 20 km/h greičiu - stebėjom su navigatoriumi. Vairuotojai pastebėję, kad mes turime navigatorių, labai juo susidomėjo ir vis klausinėjo, ką jis rodo - greitį, atvykimo laiką, kurioje vietoje esame. Pagaliau jau ne tik navigatoriaus ekrane, bet ir realybėje pamatėme artėjantį Gruzijos krantą, bet išsilaipinimas Gruzijoje pasirodė taip pat ilgai trunkantis procesas, kaip ir Ukrainoje.

Armenija'08. Birželio 25, trečiadienis

2008-06-25T21:21:00.001+03:00

Vytas
Ši diena skirta bilietų pirkimui į keltą. Šiaip pasaulyje ši procedūra pakankamai paprasta:
Internet'u nusiperkamas bilietas ir apmokama kreditine kortele (15 min.);
nustatytu laiku atvažiuojama prie kelto, parodomas pasas ir jau kelte (30 min.);
Gruzijoje praetais metais tokia procedūra užėmė apie 30 min. bilietų įsigjimas ir tiek pat įsodinimas į keltą.
Ukrainiečiam (UkrFerry) tai atrodo neįdomu ir per paprasta. Žmonių šalyje daug ir juos kažkaip reikia užimti. Ukrainietiškas variantas atrodo taip:
-pusę metų susirašinėjome ir skambinome dėl bilietų rezervacijos;
šiandien ryte įsigijome bilietus keleiviams Odesoje (gryni, grivnos);
iki 16 val. turime apmokėti mašinos perkėlimą Iljičevske (gryni, grivnos);
įsodinimas prasidės arba 8 vakaro šiandien arba 8 vakaro ryt ryte arba aplamai kažkada...
vien tik muitinė/pasienio kontrolė užims apie 5-6 valandas;
Vladlen'as paskambino kad įsodinimas numatytas šiandien ir reikia varyti į uostą. Valio, bet viešbučio dar neatsisakom. Jei kas statysim palapinę ir gyvensim Iljičevske.
Pakrovimas numatytas 8 valandai vakaro. Apmokėję mašinos perkėlimą patraukėme į Gribovo, kaimelį prie jūros. Puikus smėlėtas pliažas, puikiai pasimaudėme.
Šiais metais pakrovimas į keltą paprastesnis – štampus rinkome tiesiai ant bilieto. Net muitininkai buvo nustebę tokia erezija. Keleivių kompanija gana marga: pora vokiečių motociklininkų ir BWM komanda keliaujanti su naujais BMW X6. Muitinę ir kitas procedūras praėjome lengvai, bet du prietrankos pasieniečiai pareiškė kad mus patikrins tik po poros - trejeto valandų. Su motociklininkais pasistatėme piknikines kėdes, pasitiesėme žemėlapis ir ėmėme piknikauti (mėgautis alumi). Tai akivaizdžiai sunervino vieną pareigūną. „Jūs ką, dar laužus kurti imsitės?“. Pareiškė, kad į keltą mūsų neįleis nes vairuotojas (aš) geriu alų. Laima ji nuliūdino pasakydama kad ji vairuos. Tada puolė kibti prie nieko nesuprantančių vokiečių – didžiam jo nusyvylimui Laima patvirtino kad ji turi motociklininko teises ir įvairuos ir vokiečių motociklus. Galu gale prietranka rado prie ko prikibti – ant vieno vokiečio migracinės kortelės nebuvo Ukrainos štampo.
kur štampas??!!!
velniai žino – tvarkingai jam verčiau.
Jūs ką, nežiūrite kokius štampus jums į pasus deda?
Patvirtinome kad mums tai dzin ir pasiuntėme jį po velnių su visais pasais ir štampais – vis tiek neturės ką su mumis daryti, išleis. Taip ir buvo -po kurio laiko gražino sutvarkytus dokumentus.
Pasikrovėme apie 2 valandą nakties, poto dar porą valandų linksminomės su furų vairuotojais. Eilėje į keltą jie laukia po 2-3 savaites. Dauguma vairuotojų gruzinai ir armėnai. Jiems šis keltas vienintelis kelias į Europą. Labais smagi ir spalvinga publika. Laima tapo populiariausia dama kelte.
Laima
Kitą rytą vėl šilta - 23 laipsniai, šviečia saulė, važiuojam į Odesos centrą pasiimti kelto bilietų. Turėdami laiko, dar prieš susitikimą su mūsų agentu pasivaikščiojome po Preobraženskaja gatvę - joje stovėjo puikūs istorizmo epochos namai, tik, reikia pasakyti, gerokai apleisti. Bet net ir pro sovietmečio paliktus ženklus matėsi jų architektūros grožis. Užsukome ir į namų kiemus, kurie taip pat dvelkė europiniams didmiesčiams būdinga dvasia. Mūsų agentas Vladlenas pranešė džiugią žinią, kad keltas jau Odesoje. Maloniai pabendravę ir išklausę visą reikalingą informaciją išėjome į rytinę Odesą. Tuoj pat Pastero gatvėje susiradome staliuką lauke prie koldūninės, akivaizdžiai mėgstamos vietinių žmonių, ir suvalgėme po skanią porciją rusiškų koldūnų. Kitoje gatvėje itališko stiliaus kavinėje išgėrėme stiprios kavos. Įdienojus pasidarė gana karšta, tad vaikščioti po Odesą teko vienai. Nors atrodo kompaktiškas miesto centras, bet Odesoje atstumai nemaži. Palyginus su pernykščiu apsilankymu, mieste labai pagausėjo statybų ir rekonstrukcijų. Liūdna, tačiau, matyt, pastatai tiek susidėvėję, kad naujieji verslininkai labiau linkę juos griauti ir atstatinėti kažkiek panašius arba visai naujus statinius. Deja, nauji laikai, naujos statybos... Taip bevaikštant po kontrastingąją Odesą, kur šalia gali pamatyti ir sovietmečiu subjaurotus puikios architektūros namus, ir blizgančius naujus restoranus bei viešbučius, gavau pranešimą, kad nors nežinia kada keltas plauks atgal į Gruziją, tačiau reikia būti visuomet pasiruošus į jį įvažiuoti. Teko baigti ekskursiją po Odesą ir skubiai brautis per automobilinius kamščius link viešbučio. Tai nebuvo lengva, tačiau odesiečiai buvo geranoriškai nusiteikę ir atlaidžiai pažiūrėdavo, jei kartais tekdavo spraustis į vidurį eilės, nes buvo nepastebėta, į kurią eismo juostą reikia iš karto atsistoti. Pagaliau pasiekus viešbutį ir operatyviai susikrovus daiktus, jau penktą kartą išvažiavom tuo pačiu keliu link uosto.
Pakeliui dar nusprendėme vis dėlto užkąsti, nes nežinia, kada kitą kartą būtų tekę valgyti, ir išsimaudyti jūroje. Dėl to užsukome į vieną iš pakelės paplūdimių, kur automobilį teko palikti aikštelėje prie kelio. Įžengę į paplūdimio teritoriją, iš karto pamatėme dėmesio vertą privatų restoranėlį - šeimininkas su savo šeimynykščiais tempė ant rėmo buvusius reklaminius rinkimų plakatus, kurie turėjo apsaugoti ir nuo lietaus, ir nuo saulės sėdinčius lankytojus. O ant plakatų buvo nesunku atpažinti Ukrainos politikę, kuri šiuo metu yra premjerė. Šeimininkas, pastebėjęs, kad mes gyvai sureagavome į jų pastangas plakatu su politikės atvaizdu pridengti lauko terasą, pasiteisino, kad plakatas iš tinkamos medžiagos, o portretą uždažys, kad niekam neužkliūtų. Mes neprieštaravome, iš tikrųjų gaila būtų plakatus tiesiog kur nors išmesti, jei galima juos gerai pritaikyti.

Mūsų pasirinktas restoranėlis tikrai pateisino mūsų lūkesčius, kaip ir iki šiol mums pavyko labai skaniai ir palyginus nebrangiai pasimėgauti ukrainietiška virtuve. Dar turėdami laiko nutarėme išsimaudyti jūroje, nes po to dvi paras mažiausiai teks plaukti keltu. Pagaliau, ištempę kiek galėdami laiką, nutarėme įvažiuoti į uostą, nes žinojome, kad iš ten jau nebeišvažiuosime - kaip už geležinės uždangos. Apie pasienio procedūras, kaip jau įprasta, atskiras pasakojimas.
Įvažiavę pro uosto vartus, radome šiek tiek pasikeitusį per metus vaizdą. Uosto teritorija buvo tvarkingesnė, nebesimėtė nenaudojami geležies gabalai ir kitokios šiukšlės. Bet nuorodų apie pasienio procedūrų atlikimo tvarką , kaip ir prieš metus, nebuvo jokių - reikia susigaudyti patiems. Kitas niuansas, kad jokia užsienio kalba išskyrus rusų, čia nesusikalbėsi. Uosto teritorijoje pamatėme 8 naujus BMW automobilius. Pasirodo, kad BMW komanda iš Vokietijos per Klaipėdą, Vilnių, Minską, Odesą, Batumį, Jerevaną, Tbilisį važiavo iki Azerbaidžano sostinės Baku. Ten ketino palikti pardavimui savo automobilius ir užbaigti reklaminį žygį. Klausėme ar žino, kad Kaukaze keliai nelabai panašūs į Vokietijos kelius. Vienas iš vokiečių vadų išdidžiai atsakė, kad jie žino, ką daro. Juokais pasisiūlėme važiuoti kartu, tai mums buvo atsakyta, kad galit važiuot, jei spėsit. BMW komanda ketino važiuoti 130 km /val. greičiu. Įdomu, ar jiems tai pavyko. O tuo tarpu mes vis dar buvom krante. Laikas ėjo, o Ukrainos pasieniečių vis nesimatė. Galiausiai mes patys ėmėmės iniciatyvos, susirinkom keturis reikalingus antspaudus ir pradėjom laukti muitininkų ir pasieniečių patikrinimų, po kurių jau būtume galėję patekti į keltą. Šis laukimas mums ir prailgo. Pasieniečiai dingo kaip į vandenį. Tuomet, neturėdami ką veikti, išsitraukėme sulankstomas kėdutes, alaus, pasikvietėme du motociklininkus vokiečius iš Drezdeno ir pradėjom kalbėtis apie būsimą kelionę. Vokiečiai, vienas baro šeimininkas, o kitas barmenas, taip pat išsiruošė į Kaukazą. Bet jie, kaip ir dauguma motociklininkų, planavo tik važiuoti, visiškai nesidomėdami nei gamta, nei istorijos ar architektūros paminklais. Tuomet, išsitraukę ir pasitiesę ant žemės žemėlapius, mes jiems šiek tiek papasakojome, ką galima pamatyti Kaukaze. Netrukus iš kažkur atsirado jaunieji ukrainiečių pareigūnai ir pamatę, kad mes smagiai kalbamės gerdami alų, labai susinervino. Buvo jau vėlus vakaras, mes jų laukėme mažiausiai porą valandų, tuo pačiu metu Vokietijos futbolininkai laimėjo prieš turkus Europos čempionate. BMW komanda pradėjo reikšti savo džiaugsmą, grodami automobilių signalais. Jauniesiems pasieniečiams visai nepatiko, kad jų teritorijoje, kas ką nori, tas tą daro. Ypač vienas jų pradėjo mus visus gąsdinti, kad neįleis į keltą, kad motociklininkai išgėrę alaus, todėl negalės į jį įvažiuoti. Bet jam teko atsitraukti, kai pasakėm, kad šių eilučių autorė turi motociklo vairavimo teises ir negėrė alaus, todėl galės įvairuoti vokiečių motociklus į keltą. Vis dėlto kelto pakrovimo tempai nė kiek negreitėjo. Labai dideliais intervalais į jį įvažiuodavo po vieną sunkvežimį, mes, kaip lengvųjų automobilių klasė, turėjome įvažiuoti paskutiniai. Tai ir įvyko trečią valandą nakties, o juk atvažiavome į uostą aštuntą valandą vakaro! Dar valandą užtrukome, kol kapitono padėjėjas paskyrė kajutę, nugriuvę į pamiegoti, prabudome dar krante.

Armenija'08. Birželio 24, antradienis

2008-06-24T21:02:00.001+03:00

Vytas
Kadangi dėl kelto vėlavimo atsirado daug laisvo laiko nusprendėme pakeliauti po apylinkes. Pasrinkome Vilkovo – miestelį vadinamą Ukrainos Venecija. Kas liečia Veneciją tai abejoju, realiai panašu į Mingę ir Kalinigrado srities kanalus. Vilkovo įsikūręs Dunojaus deltoje. Delta paskelbta nacionaliniu parku, čia upė suskyla į daugelį protakų. Salose pastatytuose namukuose gyvena žvejai ir šiaip salos naudojamos kaip kolektyviniai sodai. Su išsinuomotu kateriu nuplaukėme iki pat Dunojaus žiočių ir smagiai pasimaudėme. Oras buvo karštas , apie +32 ir ant vandens rizikavome smarkiai sudegti, bet matyt pagelbėjo iš vakaro įgytas „gruntas“. Grįžtant Laima bandė trumpinti kelią ir „kirsti kampus“. Pamatėme ekzotiškų Ukrainos vietų, bet, kad ir kaip man būtų keista, sėkmingai grįžome namo. Pasiplaukiojimas kainavo 400 UAH (apie 200 LTL), viso nuvažiavome 460 km.
Laima
Pirmadienio rytą agentas pranešė, kad ukrainietiškas keltas, kuriuo turėjome plaukti iš Odesos į Poti, dar neišplaukė iš Gruzijos. Todėl nutarėme negaišti laiko ir skirti atsiradusį laisvalaikį pažinčiai su Ukrainos tolimiausiu kampeliu. Kaip tik šiame kampelyje yra Venecija vadinamas Ukrainos miestelis Vilkovo. Iki jo mes važiavom gana ilgai, nes reikėjo apvažiuoti gilius jūros užutėkius - limanus, nors, vadovaudamiesi navigacine sistema, vis tiek turėjom ieškoti nuorodų natūroje, o keliai - gana prastos kokybės. Pakeliui į Vilkovo reikėjo dar įvažiuoti į Moldovą, nes nuo Sovietų Sąjungos laikų, kuomet keliai buvo tiesiami nepaisant jokių sienų, dabar kelias užsuka į gretimą valstybę. Tačiau reikia pasakyti, kad čia ukrainiečiai ir moldavai labai gerai išsprendė problemą - mums, kaip tranzitu važiuojantiems, nereikėjo stovėti jokiose eilėse. Pasieniečiai tik išdavė popieriaus skiauteles, ant jų sudėjo antspaudėlius ir be jokių tikrinimų praleido. Nors žemėlapyje atrodė, kad Vilkovo visai netoli - kelionė užtruko gerą pusdienį, nes į priekį reikėjo nuvažiuoti apie 160 km. Važiavom pagrindiniu keliu, jo kokybė buvo nebloga, tačiau ir sunkaus transporto jame netrūko. Kai pasukom iš pagrindinio kelio, važiavom beveik vieni, vietovė labai savotiška - lyguma, kur ne kur dirbami laukai, žmonės gyvena kaimais, bet jie yra labai reti. Šiaip žmonių gyvenimas skurdus, šiuolaikinės civilizacijos ženklų nematyti. Artėjant prie Vilkovo pasijuto sovietinio pasienio atmosfera ir ženklai. Kelias, ar dėl to kad kadaise buvo naudojamas kariniais tikslais, ar dėl to, kad šalia buvo jūra, tai yra nestabilūs gruntai, buvo išklotas iš gelžbetoninių plokščių. Abipus kelio buvo krūmynai ir kraštovaizdis priminė Baltijos pajūrį, tik čia nebuvo jokių civilizacijos ženklų. Į miestelį įvažiavom netikėtai. Jo gatvės taip pat išklotos gelžbetonio plokštėmis, pamatėm ir kanalus, dėl kurių miestelis yra lyginamas su Venecija, nors vaizdas toli gražu jos neprimena. Vis dėlto nameliai simpatiški, yra ir medinių, yra ir mūrinių. Miestelyje yra net trys cerkvės, vyksta gyva prekyba, žmonės gyvena neskubėdami. Vietiniai žmonės mus iškart nukreipė į prieplauką, kur mes radome buvusią mokytoją, dirbančią informaciniame centre, nors centru jį sunkoka pavadinti, paprasčiausa medinė būdelė. Mokytoja mums iš karto pasiūlė dviejų valandų ekskursiją nedideliu motorlaiviu iki 0 kilometro ir atgal, grįžtant Dunojaus deltos atšakomis. Kadangi didelio pasirinkimo nebuvo sutikome su jos pasiūlymu, nors jis ir buvo nepigus - apie 400 litų. Netrukus motociklu atvažiavo vyrukas ir mes jo vedami per miestelį nuvažiavome iki turistinės prieplaukos, kuri jau buvo įrengta pagal europinius standartus. Buvo labai karšta, įlipus į motorlaivį, ant vandens pasidarė dar karščiau, tad teko ant galvų susisukti improvizuotus tiurbanus iš rankšluosčių. Motorlaivio vairininkas buvo ir mūsų gidas, kurio pasakojimą verta pakartoti.
Gana patogiai įsitaisę neprabangiame sovietiniame kateryje pasileidome plačiu Dunojaus deltos kanalu link jūros. Mūsų vairininkas, nejaunas žmogus, pasakojo apie kadaise kanalo pakrantėse kunkuliavusį gyvenimą.

Čia žmonės gyveno, vertėsi daržininkyste ir žvejyba, o dabar tik atvažiuoja poilsiauti ir tai ne į visas buvusias sodybas. Patys sodybų šeimininkai dabar gyvena Vilkove, jų vaikai jau išsikėlę į kitus miestus. Nuo vandens nelabai matosi kaip atrodo nameliai, tačiau jie nedideli, paprasti, jokios prabangos nesimato. Tiesiog žmonės čia turi savo sklypelius, kuriuose užsiaugina daržovių. Panašu, kad daržininkystei čia puikios sąlygos, nes žemė derlinga, o ir vandens netrūksta. Nuplaukėme iki pat jūros, čia įsteigtas biosferos draustinis, į kurį įplaukti draudžiama, kad nebūtų trikdomi draustinyje gyvenantys pelikanai ir kiti paukščiai. Draustinio riba vandenyje labai paprastai pažymėta kuolais ir panardintu tinklu. Mūsų motorlaivis kiek galėdamas arčiau priplaukė prie šios sienos, ir mes iš tolo pasigrožėjome dar nematytais paukščiais. Paskui priplaukėme prie kito kranto ir išlipome į smėlėtą paplūdimį. Kaip tik čia ir buvo pažymėtas nulinis kilometras, kurį taip pagal legendą pavadino Aleksandras Makedonietis, manęs, kad Dunojus čia prasideda. Ukrainiečiai tuo pasinaudojo, kaip turistams įdomiu pasakojimu. Šiaip ar taip mes, nusifotografavę prie šą legendą iliustruojančios skulptūros, nubėgome maudytis į jūros ir upės susiliejimo vietą.

Vanduo buvo labai šiltas ir jausmas malonus. Atgal grįžome jau kita Dunojaus atšaka - krantai apžėlę meldais, kas už jų - nesimato, tačiau netrukus priplaukėme prieplauką, nuo kurios mus pašaukė ponia. Pasirodo, čia buvo įrengta poilsinė turistams, kurių čia galima priimti iki 150 vienu metu. Gražioje aikštelėje yra įrengtos stoginės, yra netgi mūrinis namelis, matyt, buvusi sodyba, lauko virtuvė, darže auga daržovės, keli vaismedžiai, nuo stogų karo vynuogės. Visos šios gamtos dovanos patenka ant turistų stalo. Mes smagiai pasivaišinome žuviene ir vynu, nes poilsinės darbuotojai jau baigė darbą ir mus pakvietė iš draugiškumo.

Smagiai pasišnekėjome apie gyvenimo permainas, aišku, išgirdome ir šiek tiek skundų, kad tenka dirbti už nedidelį atlyginimą. Kita vertus, toks darbas rojaus kampelyje nėra sunkus, netgi ir malonus. Kad ir kaip smagu buvo bendrauti, turėjom vėl sėsti į savo laivelį, nes dar laukė netrumpas kelias atgal. Išplaukus į magistralinę Dunojaus atšaką, jautėsi stipri priešpriešinė srovė. Be to, prisiminėme savo kelionę kateriu prieš gerą dvidešimtmetį Gilijos kanalu, Karaliaučiaus krašte. Panašiai mes plaukėme Gilijos kanalu link Nemunyno. Grįžus į uostelį, dar panorau išsimaudyti, tačiau teko susigrumti su kanalo srove ir sekliu dumblinu kanalo dugnu. Be to, staiga užėjo liūtis, kuri tuoj pat ir liovėsi, ir vėl buvo karšta. Netrukus patraukėme atgal į Odesą. Grįždami išsukome šiek tiek iš pagrindinio kelio, todėl kelyje buvom vieni, nes ir kelias buvo duobėtas. Abipus kelio plytėjo lyguma, kurioje nesimatė jokios žmogaus veiklos. Kaimeliai čia buvo labai reti. Jau įsukus į pagrindinį kelią, dar sustojom pakelės restoranėlyje užkąsti. Virtuvės patiekalai buvo puikūs ir nebrangūs. Norėjom dar sutrumpinti kelią, tačiau paklausę žmogaus, važiuojančio "Mercedes Benz", nerizikavome. Ir taip į Odesą grįžome jau visai sutemus.

Armenija'08. Birželio 23, pirmadienis

2008-06-23T20:30:00.001+03:00

Vytas
Laima atsikėle neįtikėtinai ansksti ir nubėgo maudytis į jūrą. Aš nusprendžiau kad dušas irgi gerai. Pakilią nuotaiką sudrumstė Vladlen'o iš UkrFerry skambutis. Mūsų keltas (kuriuo turėtume išplaukti rytoj) dar kraunasi Poti. O iš Poti iki Odesos dvi paros kelio. Sakė kad seniai jau tokio vėlavimo nebuvo, kazkokios kosminės priežastys – ne tai kapitonas užgėrė, ne tai anglių neatvežė.. Su Vladlen'u jau kone draugai - "majakina" vos ne kiekvieną dieną - turistai UkrFerry vis dar egzotika. Pamasčius iš tiesų nedaug tokių puspročių kurie ryžtusi naudotis UkrFerry paslaugomis. Permąstėme variantus - važiuoti sausuma per Turkija būtų apie 3500 km. Nusprendėme nepanikuoti ir mėgautis gyvenimu. Patraukėme į Zatoką - kurortinis kaimelis už kokių 60 kilometrų nuo Odesos. Kadangi vienoje vietoje nepaklausėme navigatoriaus gavome normalaus offroad'o. Nusvilome kapitaliai. Aš tik vieną šoną, nes skaičiau knygą ir patingėjau persukti kėdę.

Kai kurios ukrainietes deginasi be liemenuku, tai gražu. Kad visi į tai atkreiptų dėmesį papukus pridengia rankomis.

Dieną gavome žinutę iš Vladlen'o kad keltas iš Poti išplaukė. Oras puikus, vanduo šiltas, galime laukti kelto. Girdėjome kad Lietuvoje lyja - smulkmena, bet džiugina.

Armenija'08. Birželio 22, sekmadienis

2008-06-22T20:24:00.000+03:00

Vytas
Startavome anksti pakilioje nuotaikoje ir iš karto pakliuvome autoinspekcijai uz greičio viršijimą. Viršijau tik 21 km/h. Policininkas priėmė mano pasiaiškinimą kad aš nežinau Ukrainos eismo taisyklių, ir pinigu neėmė. Odesoje apsistojome viešbutukyje "Osobniačiok" ir iš karto patraukeme prie jūros. Oras puikus. Viešbutis kainuoja apie 40EUR kambarys, mašiną už papildomą mokestį galima palikti garaže. Patogu kad iki Arkadijos pliažo gal 15 minučių pėsčiomis.
Laima
Antrą kelionės rytą, puikiai išsimiegoję, patraukėme per Ukrainą. Kelias jau žinomas, du kartus važiuotas, todėl nuobodokas, tačiau pastebimai pagerėjęs per metus. Bešnekant ir vienoj vietoj truputį įsibėgėjus sustabdė policija. Vis dėlto, nors ir viršytas leistinas 90 km/val. greitis 21 km/val., ukrainiečiai policininkai pasirodė geranoriški - pernai greičio apribojimų ten buvo, tad pripažinus savo kaltę, atsipirkom perspėjimu. Netrukus sustojom jau pamėgtame pakelės restoranėlyje priešpiečių. Šį kartą sotūs priešpiečiai dviems kainavo 130 grivnų - šiek tiek brangiau - po 35 litus vienam. Oras kaito ir teko važiuoti 28 laipsnių karštyje. Be kondicionieriaus buvo sunkoka, bet nieko nepadarysi. Monotoniškas kelias atsarginį vairuotoją užmigdė, tad geroka kelio atkarpa liko neužfiksuota atmintyje. Prabudus teko sustoti išgerti kavos, taip pat jau išbandytoje pakelės degalinėje, šalia kurios buvo įsikūręs mini zooparkas. Tik šį kartą automatas kažkodėl padarė ne tokią skanią kavą, bet užtat stručiai ir povai sutiko draugiškai - netgi pozavo fotografijai. Artėjant prie Odesos kelias buvo labai geras, jau baigta remontuoti autostrada. Šalia kelio plytėjo didžiuliai laukai dar nepražydusių saulėgrąžų ir kitų pasėlių. Visiškai prie Odesos kelias eina šalia vadinamų limanų - pailgų jūros įlankų. Per metus šalia limanų jau buvo pabaigtos vasarnamių statybos - akivaizdu, kad čia mėgstamos odesiečių poilsio vietos. Mes, pasikliaudami navigatoriumi, skubėjome į savo užsakytą viešbutėlį, tačiau Odesa vėl suklaidino mūsų navigatorių, ir mums teko šiek tiek pasisukinėti po miestą. Be to, ir eismas Odesoje intensyvesnis nei prieš metus, o ir gatvės bei eismo ženklų ir reklamų gausybė miesto svečiui uždavė papildomų rūpesčių. Vis dėlto, sėkmingai susiradę savo viešbutuką ir įsikūrę keliom dienom, nieko nelaukdami patraukėme prie jūros. Jau ir sutemo. Tad teko šiek tiek pasvarstyti, į kurį iš gausybės pakrantėje įsikūrusių restoranų užeiti. Bet čia mus išgelbėjo mūsų kelionės tikslas - Armėnija, nes kaip tik armėniško restorano virėjas mus pakvietė užeiti. Padiskutavę su armėnais apie mūsų kelionę, buvome tikri, kad mūsų užsakymas bus atliktas su ypatinga atida. Taip ir įvyko - vakarienė buvo išskirtinė.

Armenija'08. Birželio 21, šeštadienis

2008-06-21T17:24:00.000+03:00

Vytas
Vilniuje startavome 9 ryto. Sienas pervažiavome gan nuobodžiai - niekas labai nekibo. Nakvynei stojome pirmame motelyje Ukrainoje (100UAH=50LTL kambarys), kazkokiame kaimelyje. Prie motelio buvo naktinis baras, kur iškarto patraukeme pavalgyti. Baro programoje buvo numatytas net striptizas, kuri šoko trejetas vietinių gražuolių (įėjimas 10UAH=5LTL). Deja, jų pažiūrėti nespėjome nes dėmesį prikaustė Olandijos-Rusijos futbolo rungtynės. Bežiūrėdami susipažinome su vietine aukštuomene - policijos viršininku ir opoziciniu žurnalistu. Policinkas buvo tarnaves Marijampoleje, žurnalistas strojbate Taline, taigi buvome kone tautiečiais. Futbolas buvo idomus - policinkas sirgo už rusus, zurnalistas, kaip ir pridera opozicionieriui, už olandus. Po nemažo kiekio alaus sutarėme kad vis dėlto laimėjo olandai. Gorilkos negėrėm, nors atkakliai siūlė. Policinkas pažadėjo "stogą" iki pat Kijevo.Vilniuje startavome 9 ryto. Sienas pervažiavome gan nuobodžiai - niekas labai nekibo. Nakvynei stojome pirmame motelyje Ukrainoje (100UAH=50LTL kambarys), kazkokiame kaimelyje. Prie motelio buvo naktinis baras, kur iškarto patraukeme pavalgyti. Baro programoje buvo numatytas net striptizas, kuri šoko trejetas vietinių gražuolių (įėjimas 10UAH=5LTL). Deja, jų pažiūrėti nespėjome nes dėmesį prikaustė Olandijos-Rusijos futbolo rungtynės. Bežiūrėdami susipažinome su vietine aukštuomene - policijos viršininku ir opoziciniu žurnalistu. Policinkas buvo tarnaves Marijampoleje, žurnalistas strojbate Taline, taigi buvome kone tautiečiais. Futbolas buvo idomus - policinkas sirgo už rusus, zurnalistas, kaip ir pridera opozicionieriui, už olandus. Po nemažo kiekio alaus sutarėme kad vis dėlto laimėjo olandai. Gorilkos negėrėm, nors atkakliai siūlė. Policinkas pažadėjo "stogą" iki pat Kijevo.
Laima
Kaip ir pirmąją ekspediciją į Kaukazą šiemet savo kelionę pradėjome nuo Vilniaus Arkikatedros. Buvo puikus saulėtas vasaros rytas - giedras dangus mums žadėjo puikią kelionės pradžią. Šį kartą išsiruošėme dviese, nes vienas sūnus išvažiavo uždarbiauti į Jungtines Valstijas, o kitas - turėjo baigti mokslus. Kiek kvietėme prisijungti draugų - dėl vienokių ar kitokių priežasčių niekas neprisijungė. Kita vertus, būsimoji kelionė nebuvo iš paprastųjų, tad kuo mažiau žmonių, tuo mažiau skirtingų nuomonių. O dviese keliauti - taip pat smagu. Taigi iš lydėjo mus tik sūnus, kiti, kuriems pranešėme apie savo ekspedicijos pradžią, matyt, turėjo svarbesnių reikalų ankstų šeštadienio rytą. Kelionės pradžia buvo panaši į pirmąją ekspediciją. Skirtumas tik tas, kad prie Baltarusijos sienos jau turėjome pastovėti eilėje. Baltarusis muitininkas nuodugniai apžiūrėjo mūsų automobilį, kuriame buvo nemažai turto. Be viso kelionės inventoriaus, kuris buvo tvarkingai sudėtas į dėžes, dar vežėme dovanų į Gruziją nenaują kompiuterį, benzininį pjūklą, taip pat vežėme papildomas džipo sėdynes, o kur dar bagažinė ant džipo stogo, prikrauta rečiau naudojamo turistinio inventoriaus. Už Baltarusijos kelius reikėjo sumokėti 5 USD. Pagaliau praėjus dviems valandoms, galėjom keliauti toliau. Iš Baltarusijos pusės kokius 3 km tęsėsi sunkvežimių eilė. Kelias buvo naujai suremontuotas. Netrukus privažiavome tą pačią poilsio aikštelę, kurioje buvome sustoję ir pernai. Tuomet ji dar buvo neįrengta iki galo, o dabar jau buvo malonu sėdėti prie tvarkingų stalų. Toliau kelias buvo geras, jau buvo sutaisytas ir viadukas, dėl kurio pernai turėjome padaryti nemažą kelio lankstą iki Minsko. Ukrainos pasienį pasiekėm šeštą valandą vakaro. Vėl teko laukti ilgesnėje eilėje nei pernai. Vėl ilgos sunkvežimių eilės tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje. procedūros šiame pasienyje taip pat užtruko apie porą valandų. Jau buvome nutarę nevažiuoti naktį per Ukrainą, o stoti nakvynei pirmajame motelyje. Netrukus jį ir suradome pakelės kaimelyje. Motelis buvo įrengtas sovietmečio laikų kontoroje, tačiau kambariukai tvarkingi, su dviem lovom, spinta, kriaukle, tualetas ir dušas, žinoma, gale koridoriaus, ir tikrai neatitinka eurostandartų, bet pakankamai švaru. Kontoros kieme, kuris buvo su aiškiais sovietmečio ženklais, pasistatėmė automobilį, o jį saugojo čia pat pririštas didelis šuo. Motelio sargas ir prižiūrėtojas, dar pasitikslino, kada ketiname grįžti į motelį, nes nakčiai jis paleis dar kelis šunis lakstyti po teritoriją. Mes tuo tarpu užėjome ir greta esančią kavinukę - diskoteką pavakarieniauti. Kol kas ten buvo tuščia, bet netrukus pradėjo rinktis jaunimas, užsuko ir keli vyrai. Per televizorių kaip tik transliavo Europos futbolo čempionato ketvirtfinalį - žaidė olandai su rusais. Netrukus aistros kavinėje pradėjo po truputį kaisti. Prie mūsų prisėdo milicininkas, kuris 1988 metais tarnavo Marijampolėje, ir žurnalistas - opozicininkas, kuris simpatizavo Vakarų Europai. Milicininkas aiškiai pasakė, kad jis serga už rusus. Mūsų pozicija taip pat buvo aiški - mes negalim "sirgti" už Rusiją. Rungtynių pabaiga buvo labai įtempta ir galiausiai baigėsi rusų futbolininkų pergale. Mes kavinėje, žinoma, nepradėjom aiškintis santykių, tačiau atmosfera buvo karštoka. Galiausiai, nors milicininkas labai buvo patenkintas, kad rusai laimėjo, mes priešpastatėm savo argumentą, kad rusų komandą treniravo olandas Guus Hiddink. Nepaisant šių "idėjinių nesutarimų", išsiskyrėme labai draugiškai. Juolab, kad į diskoteką jau buvo susirinkęs vietinis jaunimas, kuris į mūsų aistringas diskusijas žiūrėjo atsargiai. Tad pirmoji kelionės diena baigėsi taikingai - mes nuėjom miegoti į savo motelio kambariuką, o milicininkas su žurnalistu turėjo pasukti galvą, kaip jiems grįžti namo į gretimą miestelį, nes jų vairuotojas jau buvo išvažiavęs, taip ir nesulaukęs rungtynių pabaigos.

Georgia: waypoints for Ozi

2008-04-12T18:01:00.000+03:00

I prepared a waypoint list of Georgian atractions for OziExplorer. It contains about 80 entries with descriptions of various historical sites. Entries were obtained from the Google Earth POI's, various maps and travel guides. File could be downloaded from there or requested from me.
Annotated Georgian old soviet military maps 1:200 000 (1cm=2km) are prepared as pdf file for print (each map divided to 4 A4 pages). File (about 80MB) could be downloaded from RapidShare

Armenia: waypoints for Ozi

2008-03-25T15:28:00.000+02:00

I prepared a waypoint list Top Armenian atractions for OziExplorer. It contains about 130 entries with descriptions of various historical sites. Entries were obtained from the list of Bredy Kiesling and Raffi Kojianom at Armeniapedia. File could be downloaded from Open Armenia forum or requested from me.

Fix to Georgia and Armenia maps

2008-03-22T16:23:00.000+02:00

Earley uploads (excluding last upload of Armenia 2k) had a small bug (it shows only at PC version of a OziExplorer). The exact path of the image is directly written into map file. You could manually edit .map file (it's a text file) or download fixed .map files (about 30kb each):

Georgia

Armenia

Armenia: maps for OziExplorer (2k)

2008-03-22T16:17:00.000+02:00

I calibrated old soviet military maps 1:200 000 (1cm=2km) for Armenia. Calibration are designed for GPS navigation using Ozi Explorer (PC) or OziExplorerCE (PDA). Maps are uploaded to RapidShare (about 50MB):

K38

Sorry but some Armenia southern part are missing (J38 maps)

Georgia: maps for OziExplorer (1k)

2008-03-17T19:38:00.000+02:00

I calibrated old soviet military maps 1:100 000 (1cm=1km) for Georgia (part of Abchazia is missing). Calibration are designed for GPS navigation using Ozi Explorer (PC) or OziExplorerCE (PDA). Maps are uploaded to RapidShare in 3 .zip arxives (totally about 220MB):

K37

K38 - part 1 (K38-025 - K38-067)

K38 - part 2 (K38-068 - K38-106)

Georgia: maps for OziExplorer (2k)

2008-03-17T19:32:00.000+02:00

I calibrated old soviet military maps 1:200 000 (1cm=2km) for Georgia. Calibration are designed for GPS navigation using Ozi Explorer (PC) or OziExplorerCE (PDA). Maps are uploaded to RapidShare (about 50MB):
http://rapidshare.com/files/100261867/ge_k37_k38_2k.zip

Armenia 2008: maps for Ozi

2008-03-15T11:07:00.000+02:00

I just calibrated old soviet military maps 1:100 000 (1cm=1km) for Armenia and NK. Calibration are designed for GPS navigation using Ozi Explorer (PC) or OziExplorerCE (PDA). Maps are uploaded to RapidShare:
J38 maps:

http://rapidshare.com/files/99671305/am_j38_1k_ozi.zip

K38 maps:

http://rapidshare.com/files/99674267/am_k38_1k_ozi.zip

Please feel free to use and share it!

Armenia 2008: trip map

2008-03-10T17:17:00.000+02:00

Armenia 2008: Planning a trip

2008-03-09T12:37:00.000+02:00

Armenia 2008

Team

Vytas: kvoseliai@gmail.com; +370 698 35290

Laima: laimastat@gmail.com; +370 687 44725

Inga: inga.gulb@takas.lt; +370 687 12667

Resources

Travel guides, maps

Matthew Karanian, Robert Kurkjian. Armenia & Karabagh. Stone Garden Productions, 2006.
Nicholas Holding. Armenia with Karabagh. Bradt Travel Guides, 2nd edition, 2006.
Armenia and Azarbaijan. International Travel Maps, 1:650 000, 2006.
Armenia - Azerbaijan - Georgia. Gizi Map, 1: 1 000 000.

Friends

Karen (crimson): (suppresed);
Antuan (berkut): berkut8@yahoo.com

Trip to Armenia

Note:Ferry could be delayed up to 3 days, so 3 days are left unplanned at the end of a trip

Day 1

June 21, Saturday

Vilnius-Minsk-Novye Jarovichi (Ukrainian border), 650km

Night: first hotel in Ukraine

Day 2

June 22, Sunday

Novye Jarovichi - Kiev - Odessa, 650km

Night: Odessa, hotel "Osobniak", price: 30EUR/room

Day 3

June 23, Monday

Sightseeing Odessa

Night: Odessa, hotel "Osobniak", price: 30EUR/room

Day 4

June 24, Tuesday

Illicevsk-Poti, ferry "Greifswald", 18:00

price: 320USD per cabin + 400USD (car)

Day 5

June 25, Wednesday

Illicevsk-Poti, ferry "Greifswald"

Day 6

June 26, Thursday

Illicevsk-Poti, ferry "Greifswald", arriving 14:00 (?)

Night: Kobuletti, 15USD per person

Day 7

June 27, Friday

Kobuletti, Batumi

Night: Kobuletti, 15USD per person

Day 8

June 28, Saturday

Kobuletti - Poti - Senaki -Kutaisi - Abastumani - Akhaltsikhe - Vardzia, 340km

Kobuleti-Batumi-Goderdzis pass - Akhaltsikhe - Vardzia, 260km

Night: Vardzia, 15USD per person

Armenia

Day 1

June 29, Sunday

Vardzia - Achalkalaki - Ninocminda - Bavra (GE-AM border)- Spitak - Alagjaz - Ashtarak, 170km

features:

Spitak;
Pambak Pass (2152m);
Aparan reservour (lunch?)
Saghmosavan monast. (S, p.136);
Hovhannavank ("Monastery of John")

Night: Ashtarak

Ashtaraki Dzor Centre, ph. 36778, 20 000AMD per room;

Day 2

June 30, Monday

Ashtarak -Yerevan - Ejmiatsin - Yerevan - Garni - Ashtarak, 170km

features:

getting visa for NK in Yerevan;
Ejmiatsin complex;
Garni (S., p.143);
Geghard;

Night: Ashtarak

Day 3

July 1, Tuesday

Ashtarak - Byurakan - Ashtarak, 120km

features:

trekking to Mt. Aragats (3879m), 5h;
Amberd fortress;

Night: Ashtarak

Day 4

July 2, Wednesday

Ashtarak - Yeghegnadzor - Sisian, 229km

features:

Khor Virap Monastery + view of Mt. Ararat(S., p.139)
Vorotan Pass, 2344m;
Areni - Noravank monastery 8km, (S., p. 223);
Sulema Caravansary (31km, 45min) (S., p. 224)?;
Shaki waterfall (3km from Sisian) (S., p. 228);
Zorakar (ancient observatory) - near Sisian;

Night: Sisian

Dina Hotel build 1936, good, 23USD for lux, ph. 02830 3333
Hotel Basen, cottages, 28USD per room, ph. 02830 4662

Day 5

July 3, Thursday

Sisian - Tatev monastery - Goris, 120km

features:

Devils Bridge, hot springs (S., p.233);
Tatev monastery
Sev Lich (Black Lake);
Khundzoresk rock formations and caves;

Night: Goris

Khachik's B&B,$18 per person, ph. (+374-284) 2-10-98
Hotel Mirhav, new, 40USD per room, ph. (0284) 24612
B&B "HOSTEL GORIS"ph. 0-284-21886

Day 6

July 4, Friday

Goris - Lacyn (AM-NK border) - Shusha -Stepanakert, 100km

features:

getting permit in Stepanakert
around

Night: Shusha

Saro BB, 11$ per person, ph. 0-447 31764
Hotel Shoushi, 40USD per room, ph. 477 31357

Day 7

July 5, Saturday

Around in NK

features:

G'tschi vank (south)?
Gandzasar (north)?

Night: Shusha

Day 8

July 6, Sunday

Shusha - Stepanakert - Aghdam - Mardakert - Dadivank mon., 135km

features:

Aghdam
Dadivank mon.

Night: Dadivank (BB exist)

Day 9

July 7, Monday

Dadivank mon. Zod pass - Vardenis - Shorhza, 150km

features:

hot springs;
Sevan;

Night: Shorhza ((?))

Day 10

July 8, Tuesday

Shorhza - Chambarak - Dilijan, 150km

features:

Chambarak pass (2176m);
Lake Eyegoot;
Goshavank monastery;

Night: Dilijan

Dili Vila 13 000AMD with breakfest, ph. +374 91 456164
Pjhishkakan Hamalsarani Hangsdatun (Medical University Rest House), ph. (+374-2680) 55-66

Day 11

July 9, Wednesday

Dilijan (free day)

Night: Dilijan

Day 12

July 10, Thursday

Dilijan - Vanadzor - Alaverdi - Bagratasen (border) - Marneuli - Tbilisi, 206km

features:

Sanahin Monastery;
Haghpat monastery;

Night: Tbilisi (Vadim)

Returning home

Day 1

July 11, Friday

Georgia

features:

Shatili (?)

Day 2

July 12, Saturday

Georgia

features:

Shatili (?)

Day 3

July 13, Sunday

Georgia

features:

Shatili (?)

Day 4

July 14, Monday

Tbilisi

features:

leaving car

Night: Tbilisi (Vadim)

Day 5

July 15, Tuesday

Tbilisi - Vilnius (flyLAL, 07:20)

Armenia 2008 blog: invitation

2008-03-09T12:23:00.000+02:00

Ok, this is my first blog. Please use the following languages:

English
Russian
Lithuanian

2006-11-02T21:00:00.000+02:00